Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2012-08-11

Kaip išgelbėti širšę?

Publikuota: Pasidaryk pats

Šiandien su Vincu išvadavome dvi širšes. Įskrido į trobą, daužosi į langus, kelio į laisvę neranda. Labai lengva jas išnešti lauk. Kai širšė rėplioja lango stiklu, apvoži ją stikline, stiklainiu ar kokiu plastikiniu indeliu. Paskui tarp indelio ir stiklo prakiši popieriaus lapą. Širšė atsiduria indelyje. Išneši lauk ir paleidi.

Viena širšė iškart nuskrido, kita buvo bejėgė. Amžiną atilsį? Ne. Vincas seniai aptiko, kad jas galima atgaivinti, reanimuojant medumi arba cukrumi.

Jis pakabina šaukštelį medaus ir pakiša visai beviltiškai vargšei. Ta, nors ir leistgyvė, ima valgyti. Kartais tašo kokį pusvalandį. Atsibosta žiūrėti ir nueini. Ateini - toji ne tik atsigavusi, bet ir pasišaukusi savo kompaniją. Mat širšės, bitės, vapsvos - bendruomeniniai padarai. Paėdusios pačios, pasiūlo ir savo namiškėms. Jos labai draugiškos.

Neturint medaus, širšes ir vapsvas galima atgaivinti cukrumi. Vincas pasemia atbatinį šaukštelį vandens ir tirpina jame cikraus kiek tirpsta. Nuo tokio tirpalo vabzdžiai irgi labai greitai atgauna jėgas. Vincas kažkur skaitė, kad po karo amerikiečių kariai gabaliniu cukrumi labai greitai atstatydavo ant kojų nacių nualintus konclagerių žydus. Daug valgyti išbadėjusiems žmonėms negalima, o cukraus laižyk kiek nori. Organizmas labai lengvai pasisavina angliavandenius.

Leistyves vapsvas ir bites Vincas dar atgaivina, nunešęs jas ant kokio gėlės žėdo. Tos savo straubliukais pasiurbia nektaro ir labai greitai atkunta. Bet širšių tas dalykas negelbsti. Apžiūrėjome jas iš arčiau. Atrodo, širšė neturi straubliuko, tik žnyples.

Vapsvų ir širšių mūsų sodyboje labai daug. Anksčiau būdavo dar daugiau, bet šią vasarą kažko sumažėjo. Gal per šalta daugintis?

Daugelis žmonių paniškai bijo vapsavų bei širšių, pamatę jas, ima blaškytis, mušti rankomis. Uždavęs vabzdį, gali jį išprovokuoti pulti. Skritingai nei bitės, vapsvos ir širšės yra neagresyvios, jos neturi ir negina savo teritorijos, todėl pirmos niekada nepuola. Bitė - kas kita. Jos gali užpulti tave ir “be reikalo”. Bitės įkandinas skaudesnis, vapsvos - tik šiaip, toks kaip ir skruzdės nudeginimas. Ne sykį jas esu užsėdęs ir gavęs tokių perspėjimų. Tačiau žmonės vapsvas bei širšes maišo su agresyviosiosmis bitėmis (juk irgi sparnuočiai), iš savo bailumo netgi naikina jų lizdus.

Esu girdėjęs kalbų, kad širšės įkandimas itin skaudus, pats skaudžiausias iš visų, bet nesutikau nei vieno žmogaus, kuris tai būtų patyręs savo kailiu. Tai gali būti bailių legendos. Mes čia nuo seno gyvename tarp širšių, namo palėpėje visada būdavo jų lizdų. Mano jaunystėje vienas lizdas buvo kaip tik virš lovos, kurioje vasaromis miegodavau. Būdavo, naktį širšė užkrenta ant tavęs, rėplioja veidu, kutena. Pasisaugodavau, kad neprispausčiau, ir ji neįkąstų, nors labai abejoju, ar širšės apskrtiotai kanda. Bailūs žmonės jų bijo labiausiai, nes jos yra didelės. Bet karvė - dar didesnė, o aš negirdėjau, kad būtų kam nors įkandusi.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Kaip išgelbėti širšę?