Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2012-03-14

Dar ne šizofrenija

Publikuota: Straipsniai

Tai - tik gilus dvasingumas. Toks gilus, kad ji per dienas klūpi prie švenčiausios mergelės Marijos ir dievo sūnaus Jėzaus Kristaus paveikslų. Tuos paveikslus susideda ant sofos, šalia užsidega žvakę, dar įsijungia “Marijos radiją” ir nuo šventųjų giesmių pajunta tikrą kaifą. Ji nevartoja to žodžio “kaifas”, vietoj jo sako “palaima”, kurią senai ligotai močiutei siunčiąs pats dievas per savo angelus. Kai užeina palaima, ji pamiršta įsisenėjusius kojų skausmus ir vienatvės liūdesį. Su dievu ir angelais ji bendrauja “širdimi” - maldas sako balsu, bet atsakymo ausimis dar negirdi, jį supranta iš visokiausių ženklų, tarkim, besimeldžiant labai ryškiai už lango sušvinta saulė, o ją visą apgaubia nuostabus jaudulys.

Užtat jos anūkas angelų, šventųjų dvasių ir ateivių balsus girdi puikiausiai. Dažniausiai jie kalba tiesiai į galvą visokius malonius dalykus, kartais liepia atlikti kokius nors darbus, tarkim, pasisaugoti kokio žmogaus, nes šis susijęs su velniu, kartais pamoko, kaip iš visokiausių laidukų susiraityti specialų imtuvą teigiamai energetikai gauti ir apsisaugoti nuo neigiamų vibracijų. Anūkas gyvena ne vienas, bet dažniausiai užsidaro savo kambaryje nuo amžinai rėkiančios motinos ir pasilieka ten su malonia angelų, dvasių ir ateivių kompanija, kuri jį pakrauna tokia energija, kad visą kūną ir sielą apima stebuklinga palaima. Ir tik tada, kai dvasingumas jo paūmėja, kai užeina psichozė, iš pakampių išlenda piktosios dvasios, ir šizofrenijos krečiamas jis bėga laukais nuo blogos energetikos.

O už sienos narkomanas kaimynas kaifą pasiekia daug paprasčiau. Įsikala dozę, ir dvasios pačios ateina, apgaubia jo kūną švelnia šiluma ir stebuklinga palaima. Blogiau, kai dozės nėra už ką nusipirkti, tada jo gyvenimas virsta pragaru. Atrodo, viską tada padarytum, net žmogų paskerstum, kad tik galėtumei grįžti vėl į palaimą. Neseniai įsilaužė į krautuvę, kasoje nieko nerado, bet apsauginiai nučiupo nusikaltimo vietoje. Atrodo, dabar pasodins. Dabar jį izoliuos valstybės kalėjime, nors savo kalėjime jis užsidarė seniau. Kaip ta pamaldi močiutė, kaip tas pamišęs kaimynas, jis jau seniai nuo kitų užsidarė į savo palaimos šalį.

Kas puošia ir džiugina pamaldžiosios močiutės, anūko šizofreniko ir narkomano kaimyno vienatvę? Psichiatrai sako, kad tai dopaminas. Jau girdėti balsų, kad ir alkoholikas patiria dopamino sukeltą laikiną palengvėjimą, dėl kurio jis paaukoja kančioms visas likusias savo valandas.

Dopaminas - tai neuromedioatorius, sudėtinė “atlygio - nuobaudos” sistemos dalis. Dopamino padaugėja nuo teigiamų potyrių, tokių, kaip seksas, skanus valgis, o narkotikai dopamino kiekį gali padidinti net 10 kartų. Štai kodėl narkomanas nori vėl ir vėl pakartoti dozę - jis labai paprastu dirbtiniu būdu sukelia sau malonumo pojūtį. Tačiau dofomino gali padaugėti ne tik nuo malonių dirgiklių, bet ir malonių prisiminimų apie juos, asociacijų su maloniais dalykais, netgi nuo malonių minčių ir svajonių. Vien tik mintis apie seksą gali sukelti malonų pojūtį. O nuo depresijos, streso ir kitų neigiamų išgyvenimų dopamino mažėja. Dopaminą mūsų smegenys naudoja situacijos vertinimui ir motyvacijai - gerų dalykų, tokių, kaip seksas, turime siekti, o negerų, tokių, kaip stresas ar skausmas, turime vengti.

Laboratorijose atlikta žiaurių eksperimentų su žiurkėmis. Nuspaudusios pedalą, jos gaudavo papildomą dopamino dozę. Žiurkės labai gretai atrado ryšį tarp pedalo ir malonumo, jos nieko daugiau nedarė, tik spaudė ir spaudė pedalą. Joms nereikėjo net maisto ir sekso, galiausiai išsekusios mirė iš bado.

Kažkas panašaus vyksta su ta pamaldžia močiute, kuri vienatvėje džiūsta prie savo šventų paveikslų, su šizofreniku anūku, irgi pasitraukusių į savo dvasių pasaulį, su kaifuojančiu narkomanu kaimynu. Nors alkoholikai mėgsta bendrauti su alkoholikais ir dažniausiai ieško “saviškių” kompanijos, visgi ir jie pamažu tolsta nuo visuomenės - jie nebetinka nei darbui, nei šeimai, nei normaliam viešajam bendravimui. Tai itin akivaizdu, kai į alkoholį pasineria du artimi žmonės, tarkime, vyras ir jo žmona. Būna, kad gavę kur nors pinigų, jie iš savo namų neišeina po kelias savaites. Mano jaunystės draugas alkoholikas anksčiau išgėręs lįsdavo prie žmonių ir keldavo muštynes, o įsisenėjus ligai lindi savo lūšnelėje, įprato kalbėtis su radiju ir pats su savimi. Jis prarado ne tik profesinius, bet ir socialinius įgūdžius - buvęs puikus veterinarijos gydytojas seniai pamiršo vaistų pavadinimus, o ir užsakymų iškastruoti kokį paršelį jau nebegauna. Dabar vienas geria, vienas kvailioja, o gatvėje pasirodo vis rečiau ir rečiau.

Ar yra koks būdas nutraukti pražūtingą dopamino maniją? Žiurkę išgelbėti labai paprasta - atėmei iš jos “dopamino pedalą”, ir ji vėl malonumo siekia natūraliu būdu - kramtydama maistą ir užsiimdama realiu seksu. O kaip iš žmogaus atimsi alaus butelį, švirkštą, šventus paveikslus ir liguistas fantazijas?

Visa laimė, kad žmogus - sąmoninga būtybė. Skirtingai nei žiurkė, jis galis suvokti, kas vyksta su juo, kas sukelia jam malonumą, kaip veikia “atlygio - nuobaudos” mechanizmas ir kokios yra nenatūralaus malonumo pasekmės. Alkoholis ne gydo, bet sukelia pagirias ir įvaro depresiją, narkotikai ne suteikia jėgų, bet veda į išsekimą, nesibaigiančios fantazijos ne priartina prie amžinai svajojamo tikslo, bet atitraukia nuo jo. Šiandien jau ir šizofrenikai išmokomi atpažinti automatines savo mintis, jie ilgainiui įgunda suvokti, kad mintys - tai ne kažkur iš šalies duodami dalykai, bet jų pačių kūriniai, kad prieš akis šmėkštelėję angeliukai bei dievuliukai tėra jų pačių sukurti vaizdiniai, o tyloje pasigirdę “svetimi” balsai yra visai ne svetimi, bet jų pačių sugalvotos frazės. Protas gali išjungti “dopamino pedalą”, nenatūralų malonumą protas mums gali uždrausti. Ilgainiui, grįžęs prie natūralių malonumų, dirbtinių žmogus nebesiekia. Priklausomybę protas įveikia. Protas ir nieko daugiau - kito būdo išsivaduoti žmonija dar neišrado.

Štai kodėl visos religijos taip atakuoja protą. Jos ne tik mėgina sukelti abejonę protu, bet ir ugdo žmogui netikrų malonumų trauką, baidydamos jį nuo natūralių malonumų. Girdi, sveikas protas klaidina, užtat dopamino užvaldyti jausmai veda į pačią tikriausią palaimą. Seksas ir valgymas yra žemi, niekingi kūniški įgeidžiai, juos būtina apriboti pasninkais ir susilaikymais, tada žmogui liks daugiau jėgų “dvasiniams polėkiams”. Tokiu mokymu ilgainiui pavyksta seksą ir kitus natūralius dalykus susieti su kaltės jausmu, kuris blokuoja dopamino antplūdį. Užtat jį galima kompensuoti “dvasiniu atsipalaidavimu”, šventyklos ritualais, ritmingais giedojimais bei neįprastais vaizdais ir simboliais, religinių pasakų fantastiniais vaizdiniais. O katalikams dar sugalvotas išpažinties stresas, kuris savo veikimu labai panašus į pagirių sindromą. Užtat koks palengvėjimas, kai išpažįsti šventikui tikras ar išsigalvotas nuodėmes, kaip nuostabu, kai viskas atslūgta! “Po išpažinties aš kaip ant sparnų”, - džiaugiasi pamaldžioji močiutė.

Mokslininkai dar nebaigė ginčytis, kodėl vieni žmonės labiau linkę malonumo ieškoti aludėse, narkotikuose, religinėse fantazijose ir kliedesiuose, o kitiems užtenka natūraliu būdu gaunamo dopamino. Tai gali būti ir dėl somatinės smegenų ligos (šizofrenija) , ir dėl neteisingo auginimo, kai žmogus nuo mažens negalėjo patirti realaus gyvenimo džiaugsmo. Tačiau ir vieni, ir kiti sutinka dėl profilaktikos: jeigu vaikas išmoko patirti džiaugsmą bendraudamas, pasidalindamas žaisliuku ar saldainiu su savo draugais ir broliukais, jeigu pats buvo džiaugsmas savo tėvams ir seneliams, jeigu jis jau įgudo malonumą pasiekti sveiku realiu bendravimu, tai galim tikėtis, kad tai jis darys visą gyvenimą. Kam ieškoti dopamino kitur, kam nuodyti kūną ir traukti į kliedesių šalį, jeigu čia pat yra toks paprastas būdas?

Jaučiu, kad religingas žmogus nekantrauja paklausti vieno dalyko: o kas čia blogo, jeigu pamaldi močiutė rado būdą maldoje palengvinti savo vienatvę? Koks ryšys tarp jos, narkomano ir alkoholiko? Ar tai - ne dirbtinis skirtingų dalykų jungimas?

Dabar žinokite viską: ryšys yra tiesioginis. Alkoholikas, narkomanas ir šizofrenikas yra tos pačios močiutės vaikai ir anūkai.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Dar ne šizofrenija