Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-01-23

Daugybė klaidos prasmių

Publikuota: Straipsniai

Kai žmonės susirenka Palangoje ant tilto – ar jie visi mato tą patį saulėlydį? Laikykit kvailiu, bet aš tuo labai abejoju.


Kada ėjom su šeima grybaudami, Tomas rodė į aukštą žolę ir šaukė:


         - Žiūrėkit! Žiūrėkit – radau!..



Žolėje pamačiau lepšį, žmona tolėliau išvydo Tomo rodomą baravyką, o iš tiesų sūnus rado mažytę varlę, savo gražiausią gyvūną, kurio mes kažkodėl neįstengėme pamatyti.


Visi matom tą patį?


Patirtis, kaip ir žodžiai, yra tokia pat daugiaprasmė. Nežinau žodžio, kuris turėtų tik vieną reikšmę, nemačiau įvykio, kuris visiems reikštų tą patį.


Tarkim, akivaizdi klaida – žmogus pragėrė pusę gyvenimo. Nelaimė tapo akivaizdi ne tik artimiesiems, bet ir tolimiems kaimynams. Drebančios rankos, nykstanti atmintis rodo, kad tirpsta ne tik santaupos, bet ir sveikata, o žlugusi karjera – tai tik ženklas tikro žlugimo, kuris prasidės tuoj pat.


Ką ši klaida reiškia pačiam nelaimingajam?


Yra žmonių, kurie pasimoko iš savo klaidos. Tačiau jie – greičiau išimtis, o ne taisyklė. Jeigu žmogaus gyvenime įvyko šitoks stebuklas, tai retas posūkis jo kelyje. Kažkada pasimokiau iš vienos savo klaidos, o kitas nesiliauju daręs. “Dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio bus daugiau džiaugsmo, negu dėl šimto teisiųjų”, - sakė Mokytojas, puikiai žinodamas, kokia tai retenybė.


Kur kas dažniau sutinkame nelaimingųjų, kurie savo klaidos nemato. Kažkada jie pasuko ne tuo keliu, o dabar ramūs važiuoja toliau. Sunku patikėti, bet jie paprasčiausiai nepastebi kelio ženklų “Aklakelis”. Vasarą malkas vežęs darbininkas man gyrėsi, kiek jis automobilių galėtų nusipirkti už tuos pinigus, kuriuos pragėrė per savo gyvenimą. Jis taip ir sakė – galėčiau, tarsi pragerti pinigai dar būtų jo valioj, ir jis iš tiesų kažką galėtų. Kas žino, ar jis kada nors pamatys savo tuščias rankas?


Pamatyti klaidą – šis tas. Tai šansas paspausti stabdžių pedalą, sustoti ir apsisukti. Arba užminti kitą pedalą ir padidinti greitį. Neseniai išgirdau kraupią istoriją. Vaikai prašė tėvo, kad šis mestų gerti. O jis atsakė: “Ar jūs nežinot, kad aš – alkoholikas? Kaip aš negersiu, jeigu esu alkoholikas?”


Kaip dažnai savo vaikiškai klaidai dedam lemties ženklą!


Iš sugėrovų girdėjau daugybę istorijų apie jų sumautą gyvenimą. Iš esmės tai viena istorija, to paties advokato kalba, pasakyta per įsivaizduojamą teismą. Tiesiog negalėjau kitaip, mane kažkas privertė, šefas neturi akies, o namuose nesupranta. Kaip neišgersi, jei viskas taip susiklostė? Jeigu žmogus iš tiesų jau būna nuteikęs prieš save ir šefą, ir žmoną, ir patį likimą, jo kalba nuskamba labai įtaigiai, ir visa kaltė krenta ant tariamų ieškovų galvos. Kodėl jie nepadėjo? Kodėl laiku nesustabdė? Kodėl pastūmėjo?..


O kitam nuosava klaida įjungia projektorių. Mūsų akys veikia kaip puikiausi fotoaparatai arba kino kameros, bet ne visi žinome, kad jos gali ne tik priimti vaizdus, bet projektuoti juos lyg kino teatre. Vaizdai ir vaizdiniai iš mūsų širdies gula ant balto ekrano, bet dažniausiai mes savo patirtį projektuojame į kitus žmones. Kituose imam matyti savo ydas ir kaltes, o tada puolame juos ganyti ir gelbėti.


Kartais projektoriaus šviesa būna tokia stipri, kad žmogus tampa išskirtiniu pamokslautoju. Ne būtinai tampa profesionaliu pamokslininku, bet nepamokslavęs būti negali. Mergišiai į senatvę virsta skaistybės puoselėtojais, aršūs ateistai mūsų akyse tapo tokiais pat aršiais tikybos dėstytojais, buvę saugumo šnipai kituose išvydo dar baisesnius šnipus. Bet juokingiausia, kai prasigėręs žmogus ima propaguoti blaivybę ir vesti kitus į doros kelią. Neseniai mane susirado vienas likimo draugas alkoholikas ir iškart apgaubė savo rūpesčiu. Nesvarbu, kad aš jau senokai negeriu, o jis kas keli mėnesiai vis pataiko užminti ant kamščio, - tai jam nė kiek netrukdo saugoti mane nuo klaidų ir tėviškai ko nors pamokyti. O kai pakvietė mane paklausyti jo paskaitos apie alkoholio žalą, pasidarė nebejuokinga. Ko gero, tai – jau patologija.


Tokių žmonių tikriausiai pažįstam kiekvienas. Tai nuolatiniai bambekliai, įkyrūs kritikai, negailestingi pedantai, pro kurių akis nepraslys menkiausia tavo klaidelė. Jie gali būti iškalbingi oratoriai arba sąmojingi rašytojai, bet jų projektorių šviesos išduoda baimę pamatyti savo nuogumą.


Jie – ne iš tų mokinių, kurie išdavė Mokytoją ir atsipeikėję pravirko kruvinomis ašaromis. Ir ne iš tų fariziejų, kurie naikino kitatikius, o vieną dieną tapo atlaidumo sinonimais. Jie – visada teisieji.


Kartais tie angelai erzina, kartais iš jų norisi pasijuokti, bet visada turim žinoti, kad jie – nelaimingi žmonės. Nusikaltimai jiems atrodo pernelyg dideli, o baimė – per daug stipri, kad jie galėtų savo klaidas klaideles prisiskirti sau.


Turi būti Kažkas ir padrąsinti. Gal Jėzus, gal Buda, visagalė Gamta arba Likimas, bet turi būti kažkas dykumoj, kažkoks spindulys tamsoje, kai išsijungia projektorius.


Jeigu tuose žmonėse, iš kurių dabar norėjome juoktis ir piktintis, jeigu tarp tų juokingų mažučių figūrų kada nors išvysim savo kuklų šešėlį – jau bus praregėjimas.


Ar galim tai patys vieni?


Ar galėtume Šiaurės ašigaly išsirengti nuogi ir mirtinai nesušalti? Ar galėtume plikomis akimis žvelgti į Tiesą tarsi į saulę ir neapakti? Ar galėtume kristi vieni iš savo aukštybių ir grįžti namo nesuluošinti?


Nesiūlau kristi vieniems, nes pats negalėjau.


Nemačiau žmogaus, kuris krisdamas išsilaikytų, nesutikau praeivio, kuris ištiesintų savo kelius.


Ką čia šneku?


Viskas – kaip ir tada, kai grybavau su šeima. Žolėje pamačiau lepšį, bet nemačiau varlės, kuria taip apsidžiaugė Tomas.


Kiek visko slepia žolė!


Atgal į: Daugybė klaidos prasmių