Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-07-21

Dievažmogis vietoj maištininko

Publikuota: Straipsniai

- Petrai, užteks studijuoti Jėzaus pamokymus, laikas pradėti garbinti Dievo Sūnų, - parašė man vienas kunigas.

- Petrai, mesk tą pasaką, kam tau ta išgalvota būtybė? - sako man ateistas.

Atrodo, tokios skirtingos pažiūros, bet abu kalba tą patį.

Jie abu neigia realų žmogų, legendomis apipintą maištininką, sukilusį prieš savo religiją. Vieni nenori matyti jo mokymo ir vietoj studijų siūlo užsiimti fantastinės būtybės garbinimu, kiti neigia tą maištininką, nes patikėjo kunigu ir laiko tą žmogų išgalvota būtybe, dievažmogiu.

Razaultas yra tas pats - jie paneigia patį svarbiausią dalyką.

Visai nesvarbu, kaip tai padarysi: ar realų mokytoją paversi išgalvotu dievažmogiu, nukopijuotu, beje, nuo graikų Dioniso, ar paprasčiausiai neigsi, kad realus žmogus apskritai buvo.

Bet pamėginkim nuo visos šitos istorijos nusijoti legendas ir stebuklinių pasakų elementus. Atrasim labai įdomų dalyką, kurio taip bijo profesionalai bažnytininkai ir kuris nustebintų ateistus, jeigu tie įveiktų savo liguistą polinkį neigti.

Tas įdomus dalykas - antireliginis mokymas.

- Antireliginis? - pasipiktina ateistas. - Kaip Dievo Sūnus, krikščionybės steigėjas, gali neigti religiją?

Iš kur jūs ištraukėt, kad jis - krikščionybės steigėjas?

Aš juk sakiau - nusijokim legendas šalin. Visus tuos gimimus iš senmergės (beje, Dionisą irgi pagimdė mergelė, o pastojo nuo dievo), vandens vertimą vynu (tai darė ir Dionisas), prisikėlimus trečiąją dieną (priskėlė ir Krišna, ir Dionisas, ir Ozyris ir kiti su saule tapatinami dievažmogiai), ėjimus vandeniu ir kitas liaudies sukurtas bei kunigų pataisytas pasakas.

Kas lieka tada? Labai įdomus moralinis ir antireliginis mokymas!

Pirma turim sutarti, ką laikysim religija. Religija nėra kelias į dangaus karalystę (tai būtų toks pat fantastinis, teologinis mokymas), religija - tai minių valdymas iš vidaus, bažnytinė žmonių valdymo forma.

Kaip valdo šventikai?

Pirmiausia, žinoma, surenka žmones į vieną vietą, tarkim, šventykloje arba bažnyčioje, tada jiems ima kalbėti Dievo vardu, kurio tarpininkais skelbiasi. Ką kalbą? Žinoma, gąsdina žmones savo Dievu, skelbia jį esant pabaisą, o paskui pasisiūlo sutaikyti. Šią technologiją tūkstančius metų naudojo žydų šventikai.

Dabar pažiūrėkim, kaip veiks ši technologija, jeigu paklausysime Jėzaus draudimo melstis “sinagogose ir gatvių kampuose”? Jeigu paklusime Jėzaus mokymui melstis užsirakinus savam kambarėlyje, akis į akį Tėvu?..

Ką valdys tada kunigai, jeigu bažnyčios liks tuščios, o visi išsivaikščios kas sau kalbėtis su savo Dievu? Dvidešimtajame amžiuje tokį būdą kreiptis į savo Dievą asmeniškai žymiausi pasaulio psichologai pavadino “asmenine religija”, ir nereikia tikėtis, kad valdančioji ją palaikys.

Jėzus ne tik uždraudė eiti melstis į kunigų valdomas šventoves - jis atšaukė ir jų įsakymą vieną savaitės dieną skirti religijai, už tai susilaukdamas baisios šventikų neapykantos.

Iš kunigų Jėzus norėjo atimti ne tik paklusniuosius maldininkus - jis pasikėsino į patį galingiausią jų psichologinį ginklą - Dievą pabaisą, paskelbęs Dievą visai ne žiauriu, kerštingu baudėju, bet mylinčiu Tėvu, pas kurį panorėjęs gali grįžti bet kas ir be jokių tarpininkų. Kam visos tos mišios, kam visi tie kunigai, vyskupai ir Vatikano veltėdžiai, jeigu bet kuris sūnus paklydėlis gali pareiti pas savo Tėvą pats vienas?..

Užtenka priimti tas kelias idėjas, ir religija nebetenka žmonėms savo jėgos.

Jeigu ateistai įveiktų neurotinį savo neigimą, jie atrastų daugiau įdomių dalykų. Jėzus nekritikavo paprastų žmonių - tik kunigus, Rašto aiškintojus (teologus) ir fariziejus (davatkas). Jėzaus moraliniai mokymai pilni paniekos šventikų kastai, jų pasipūtimui, godumui ir veidmainystei. Visa, ką Jėzus anais laikai kalbėjo apie kunigus, tinka ir šių dienų kunigams.

Neteisinga būtų manyti, kad Jėzus neigė ir patį Dievą. Ne, Jėzus nepasisakė prieš tikėjimą, jis tik rekonstravo Dievą, grėsmingą pabaisą mėgino paversti taikiu mylinčiu Tėvu, o baimės santykį paversti meilės santykiu. Ne baimė, o meilė, ne vergovė, o laisvė. Jėzaus skelbto Dievo vedamas žmogus taptų laisvas ir atsakingas, manipuliuoti tokiu žmogumi nebūtų įmanoma.

Baisus paradoksas, kad religinio maištininko ir pacifisto vardą romėnai paėmė savo naujai, pačiai žiauriausiai ir karingiausiai religijai. Taip galėjo atsitikti dėl to, kad Jėzus kalbėjo ne prieš religiją apskritai, bet prieš labai konkrečią žydų religiją ir jos papročius. O romėnai po žydų sukilimo norėjo sunaikinti žydus kaip tautą ir kaip religiją - jie taip darydavo su visomis jiems nepaklususiomis tautomis. Jėzaus kova prieš žydų dvasininkus - ar ne puikus būdas kovoti su visais žydais?

Vėliau romėnų kunigai pamatė, kad antireliginis Jėzaus mokymas gali pakenkti jiems patiems. Tada uždraudė žmoneliams skaityti evangelijas, ir tas bažnyčios draudimas galiojo iki pat Reformacijos.

Šiandien evangelijų skaityti niekas niekam nedraudžia, bet anų senų laikų religinis maištininkas niekam nebepavojingas. Vieniems jis - dievažmogis, kuriam melstis tereikia, kitiems - irgi dievažmogis, kurio nė nebuvo.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Dievažmogis vietoj maištininko