Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-01-18

Inkvizicijos mašiną įjungė autoritetas

Publikuota: Straipsniai

Kiekviename
iš mūsų giliai širdyje gali slypėti žiaurus inkvizitorius, bolševikų
čekistas ar nacių budelis. Jeigu šalia atsiras “šventas” autoritetas,
jis nesunkiai išlaisvins mūsų pabaisą.

Be autoritetų neišsiverčia nė viena sekta.
Juos itin vertina katalikai. “Netikėčiau Evangelija, jei to daryti
neverstų Bažnyčios autoritetas”, - sakė katalikų tėvas Augustinas.

Tačiau
ne visada bažnyčios autoritetai vertė sekti Mokytojo pėdomis ir mokytis
jo gailestingumo. Kaip pasielgti, jeigu jie vėl pakviestų tarnati
inkvizicijai? Ar mūsų laikais atsirastų pakankamai religingų
žmonių, kurie galėtų relpėmis lupinėti gyvam žmogui nagus?

Įsivaizduokite, kad esate vienas iš maždaug 1000 tiriamųjų, dalyvavusių Stanley Milgamo eksperimentuose, atliktuose 1974 metais.

Pamatęs
skelbimą, atvykstate į Yale universiteto Psichologijos katedrą.
Profesoriaus Milgamo padėjėjas paaiškina jums, kad bus tiriama bausmės
įtaka mokymuisi. Jūs ir dar vienas tiriamasis traukiate burtus ir
sužinote, kad būsite “mokytojas”, o tas kitas bus “mokinys”. Mokinys
nuvedamas į gretimą kambarį ir pasodinamas į kėdę, kuri laidais
sujungta su elektros smūgių aparatu, esančiu jūsų kambaryje. Sėdate
prie aparato, ant kurio jungiklių nurodyta įtampa. Jūsų užduotis -
perskaityti mokiniui žodžių porų sąrašą ir patikrinti, kaip jis
įsiminė. Už klaidingą atsakymą privalote mokinį nubausti trumpu
elektros smūgiu. Iš pradžių imatės jungiklio, ant kurio užrašyta “15
voltų – lengvas smūgis”. Po kiekvienos mokinio klaidos spaudžiate vis
aukštesnės įtampos jungiklį. Kiekvieną kartą, paspaudus jungiklį,
užsidega lemputė, spragteli relė ir pasigirsta elektros ūžesys.

Nuo
pirmųjų smūgių nepatenkintas mokinys tik suniurna, paspaudus aštuntąjį
jungiklį (120 voltų), mokinys sušunka, kad smūgiai skausmingi.
Paspaudus dešimtąjį jungiklį (“150 voltų – stiprus smūgis”), jis
pradeda rėkti: “Eksperimentatoriau, išleiskite mane iš čia. Aš
nebedalyvauju! Aš atsisakau!” Išgirdęs maldavimus, jūs atšlyjate,
tačiau eksperimento vadovas ragina: “Prašau tęsti. Eksperimentas
reikalauja tęsti”. Jeigu vis dar priešinatės, jis įtikinėja: “Jūs
negalite rinktis, jūs privalote tęsti”.

Jeigu
paklūstate, toliau girdite vis silpnesnį mokinio priešinimąsi, kuris
galiausiai virsta kankinio klyksmu. Pasiekus 330 voltų lygį, mokinys
atsisako kartoti žodžių poras, o netrukus visai nutyla. Tačiau
eksperimento vadovas neatlyžta, liepia pateikti užduotį, o nesulaukus
atsakymo, paspausti paskutinįjį 450 voltų jungiklį.

Tikriausiai
manote, kad neilgai vykdytumėte sadistinius eksperimento vadovo
nurodymus ir mestumėte viską tai, kai išgirstumėte dejones? Prieš
eksperimentą profesorius Milgramas atliko apklausą. Dauguma dalyvių
prieš pradėdami manė lygiai taip pat. Taip manė ir 40 psichiatrų,
kuriuos Milgramas paprašė spėti rezultatus. O rezultatai buvo
šokiruojantys: kai profesorius atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 20
– 50 metų vyrai, 63 procentai tiriamųjų vykdė nurodymus iki
paskutiniojo jungiklio.

Gal
mokytojai atskleidė apgaulę, t. y. suprato, kad mokiniai iš tiesų jokio
smūgio negauna, bet yra eksperimento vadovo apmokyti suokalbininkai?
Gal jie suprato, kad iš tiesų tiriamas buvo jų paklusnumas
sadistiškiems nurodymams? Ne. Mokytojai dažnai patys nuoširdžiai
kankinosi: prakaitavo, drebėjo, nervingai juokėsi, kandžiojo sau lūpas,
tačiau kankino mokinį. O gal mokinio protestai skambėjo neįtikinamai?
Suabejojęs dėl to, profesorius pakartojo eksperimentą. Šį kartą jo
pagalbininkai, prieš atsisėsdami į kėdę, užsimindavo apie “silpną
širdį”, o prasidėjus smūgiams, imdavo stipriau skųstis ir rėkti. Vis
dėlto 65 procentai iš 40 naujų “mokytojų” klusniai vykdė nurodymus iki
galo.

Rezultatai
sukrėtė civilizuotą pasaulį. Juk tai rodo, kad maždaug du trečdaliai iš
mūsų, gavę autoriteto nurodymą, galime tapti nacių esesininkais,
bolševikų čekistais arba katalikų inkvizitoriais. Negalėdami su tuo
sutikti, kiti socialiniai psichologai atliko savo eksperimentus, bet
gavo dar didesnį paklusnumo procentą.

Vėliau
Milgramas nustatė, kad klusnių tiriamųjų gali būti nuo 0 iki 93
procentų. Tai priklauso nuo socialinių sąlygų, kurios paveikia žmogų.

Pasirodo,
žmonės būna paklusniausi ir sutinka kankinti kitus, kai įsakymą duoda
autoritetingas asmuo (kuo šventesnis atrodo “dvasinis tėvas”, tuo
sunkiau atsispirti jo komandai); kai duodantį asmenį remia
autoritetinga įstaiga (“šventoji” inkvizicija, kaip žinome, kankinimus
atlikinėjo bažnyčios ir Dievo vardu); kai auka būna nepažįstamas,
“svetimas” arba kitame kambaryje; kai nėra nepaklusnumo pavyzdžių
(Europoje eretikai buvo pamažu išnaikinti).

Ko
gero, baisiausias yra ne didžiulis paklusniųjų procentas, kurį atrado
profesorius Milgramas. Kur kas baisesnis yra šis atradimas: kai žmogui
iškyla dilema, ką pasirinkti – gailestingumą ar paklusnumą autoritetui
– žmogus paprastai renkasi paklusnumą.

Žinodami tai, mes lengviau galėsim suprasti, kodėl Jėzus taip pasisakė prieš žmonių autoritetus ir kategoriškai nurodė:

Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje. (Mt 23:9)

Dievas,
kuris ištiria širdis, dar iki visų eksperimentų žinojo: laikydamas
rankoje Knygą, kurioje įrašytas nurodymas “Man reikia gailestingumo, o
ne aukos”, žmogus lengviau paklus ne Dievui, bet savo bažnyčios
autoritetui ir imsis inkvizitoriaus replių.


Atgal į: Inkvizicijos mašiną įjungė autoritetas