Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-06-22

Vegetarizmas: gamtą reikia pagydyti

Publikuota: Straipsniai

Vegetaras didžiuojasi, kad jo šuo - irgi vegetaras. Pamaniau - pokštas. Žiūriu - ne. Jis iš tiesų rimtu veidu giriasi, kad jo šuo neėda nei mėsos, nei kaulų. Kaip jam pavyko plėšrūną paversti žolėdžiu?

Labai paprastai - neduodi, ir jis neėda. O dėl mėsėdžių plėšrūnų… Mėsėdžiai, pasirodo, visai ne mėsėdžiai! Tai tik iliuzija, kad liūtai, vilkai, lokiai medžioja ir minta mėsa. Iš tiesų jie visi yra vegetarai!

“Čia tik teorija apie plėšrūną, - rašo vegetarizmo apaštalas. - Tai pats sveikiausias šuva kaime. Jo bendraamžiai senai po velėna nuo mėsos ir kaulų. Mūsiškis lauke su grikių koše ir sviestu lauke prie minus 30 džiaugiasi gyvenimu”.

“Katinai irgi vegetarai, - pritaria kitas pamišėlis. - Varškė, sūris, moliūgai, pomidorai, bulvių košė su aliejumi - mylimiausi patiekalai jiems. Kad pele kokia nugriebia- čia jau jų reikalas.”

Jeigu vegetaras pagauna pelę - jau negerai. Nei katės, nei liūtai, nei vilkai, nei šunys neturėtų medžioti. Medžioklė - tai žudymas, lavonų valgymas. Tariamus plėšrūnus nuo lavonienos galima pamažu atpratinti:

“O kuo blogos košytes? - svarsto košyčių mėgėja. - Mano šuo kaime tik tokį maistą ėsdavo. Visad šviežias pienukas, kasdien šviežus maistas, katės ir džiaugdavosi, kai gaudavo blynelių, o kaulų žaliu ar mėsos išvis negaudavo. Jai jau duoti, tai tik apvirtą kad nebūtų skonio žalios mėsos”, - moko ji kitus gamtos gerintojus.

Gamta yra žiauri, negailestinga, nekultūringa, bet ją galima šiek tiek pataisyti. Ko gero, ši paranojiška mintis atsirado tuoj pat, kai žmogus susikūrė kultūrą, autonomišką savo pasaulį ir į motiną gamtą pažvelgė pro savo langą. Čia, mūsų pasaulyje, yra moralė, padorumo taisyklės, o kodėl gamtoje jų nėra? Kodėl gamta tokia nepadori?

Į mano sodybą atklydo pamaldžių katalikų kompanija ir atsivežė mažą šuniuką. Mano Mikis, gana didelis, bet labai draugiškas šuo, naują bičiulį sutiko labai džiaugsmingai - užšoko ant jo ir visų akyse ėmė tratinti. Tik pamanykit - vidury kiemo, visų akyse! Čia pat vyrai, moterys ir vaikai, o jis tratiną šunį - netgi ne kalę. Gamtoje tai įprastas reikalas, bet kaip šitaip galima?..

- Miki, baik, fi, kaip negražu! - šaukė viena padori katalikė. - Miki, tai ne kalytė, Miki, ką tu darai?

Ji tikrai norėjo įtikinti ir sugėdinti šunį, o tai buvo visų juokingiausia.

Religingas žmogus gamtos ir kultūros konfliktą išgyvena stipriausiai. Visos religijos kovoja prieš gamtą - tai yra jų pašaukimas. Vakarų kultūra kūną padalijo pusiau - viena jo dalis yra “geroji”, “kilnioji” ir “aukštesnioji”, kita, kuri žemiau juosmens, yra “nešvarioji”, “nepadorioji”, ten susitelkę “kūniškieji”, “žemiškieji” instinktai. Pagal krikščionių terminiją “kūniškas”, “žemiškas” yra nepaprastai blogas, netgi biologijos terminas “instinktas” teologijoje gauna neigiamą prasmę. Rytų religijos gamtai irgi nenuolaidžiauja. Vegetarizmą - kovą su medžioklės instinktais - praktikuoja ir giria pačios didžiausios Rytų religijos. Štai kodėl, pažvelgęs į vegetarą, aptiksi tą patį kurčią ir aklą fanatiką, kaip ir bet kurios bažnyčios davatkų būry. Tai tie patys šventeivos, kurie turi vilties nugalėti ir pataisyti gamtą. Maldomis, burtais, instinktų apribojimu, kūno marinimu.

Vegetarizmas - vidinė kova su žvėrės prigimtimi - iš esmės yra tikėjimas “pataisyta”, daug “geresne” gamta, vakarietiškai sakant - rojumi, kur liūtai glamonėsis su antilopėmis, todėl labai greitai įgauna religinį atspalvį. Bet jis pats - dar ne religija. Pažįstu vegetarų, kurie neatlieka religinių praktikų, nors ir linkę į mistiką. Užtat visi turi tvirtą tikėjimą, kurio neįveiks patys tvirčiausi argumentai. Tai realybės neigimas: jokia realybė neįtikins davatkos, jokia realybė neįtikins ir vegetaro. Diskutuoti su jais - beprasmiškas darbas.

Tyrinėti - kas kita. Tyrinėti labai įdomu, nors atsidurti šalia fanatiko - ne visada pats maloniausias dalykas. Svarbu neįsivelti į ginčą. Ta pati taisyklė - bendraujant su alkoholikais. Alkoholio garbintojai skleidžia pavojingą savo tikėjimą, labai prasminga priešintis šitam tikėjimui ir saugoti savo vaikus, bet jokiu būdu nereikia turėti vilties, kad argumentais pagydysi alkoholizmą. Argumentai neveikia ir vegetaro.

Patys vegetarai turi susigalvoję keletą religinių, neurotinių ir šiaip tariamų argumentų, kurių nereikėtų griauti vegetaro akivaizdoje. Štai keletas jų.

Medžioti negalima, mes Biblijos Dievas įsakė nežudyti. Tai - melas. Biblijos Dievas nedraudė medžioti ir valgyti mėsą (draudė valgyti tik kai kurią, tarkim, kiaulieną), jis draudė žudyti tik savo bendruomenės narius, o pagonis ir kitus “svetimuosius” žmones jis net liepė žudyti, nesigailint nei moterų, nei kūdikių. Vegetaras šituos faktus paprasčiausiai atmeta arba bėga nuo jų prie kitos temos.

Mėsos valgymas - tai lavonienos valgymas. Neurotinis neigimas, kuris gali būti susijęs su lavonų baime ar išgąsčiu, kurį žmogus patyrė, pamatęs dar šiltą lavoną. Lavonais vadiname mirusių savo gentainių kūnus, o gamtoje taip sutvarkyta, kad plėšrūnai paprastai neėda savo gentainių, t.y. “lavonienos” (išskyrus žuvis ir roplius). Taigi mėsos ir lavonų tapatinimas - neurotinė asociacija, argumentais ji neišardoma.

Mėsa yra neskani, žalios ir be prieskonių jos nevalgysi. Tariamas argumentas, subjektyvų skonį mėginant paversti “objektyviu dėsniu”. Šiaurės tautelės puikiausiai maitinasi žalia mėsa be prieskonių, neturėdamos jokių daržovių.

Mėsos valgymas - tai tik įprotis, priklausomybė, nuo kurios galima atprasti. Tariamas argumentas, kuris gaunamas, painiojant sąvokas. Priklausomybė yra nenatūralus, dirbtinis, išmoktas, labai stiprus, visą asmenybę užvaldantis nenaudingas ir netgi žalingas potraukis. Maisto, oro, vandens, sekso poreikiai yra natūralūs, naudingi, todėl priklausomybėmis nelaikomi.

Žmogus nėra mėsėdis, jis mėsą įprato valgyti, veikiamas reklamos. Na taip, žinoma, urvinius žmones labai stipriai veikė televizija ir supermarketų reklama… Tačiau dalis tiesos šiame psiaudoargumente yra - žmogus tikrai nėra mėsėdis, jis - visaėdis padaras. Skirtingai nei liūtas, tigras ar vilkas, jis puikiai minta ne tik mėsa, bet ir vaisiais, daržovėmis. Panašiai minta primatai. Dalį prigimties vegetaras paneigia ir mato tik tą, kurią leidžia tikėjimas.

Taigi vegetaro tikėjimas - tai neurotinis realybės neigimas, sukeltas labai stipraus vidinio konflikto su prigimtimi. Kiek tik pažįstu vegetarų ir turinčių polinkį į vegetarizmą, jiems visiems yra būdingi labai stiprūs konfliktai su savimi. Vienas pats sau atrodo per storas, kitas - per plonas, trečias graužia save, kam jo nekenčia žmona… Išoriškai jų pyktis nukreiptas prieš visą pasaulį, prieš visus lavonieną ėdančius sužvėrėjusius žmones (būtų gerai pataisyti ir gamtą, bent jau savo šunis bei kates), bet širdies gilumoj jie pyksta ant savo vidinės žaizdos. Šita žaizda - priežastis, vegetarizmas - tik simptomas. Kokia beprotybė kovoti su simptomais!

Ar žmonija kada nors įveiks kultūros sukeltą neurozę, ar kada nors kultūra sutars su gamtos dėsniais? Sunku vienam kalbėti už visą kultūrą, bet konkretus žmogus, manau, gali ieškoti kelių į save, išgydyti kultūros sukeltas savo žaizdas ir susitaikyti su savimi - gyvūnu, su savimi - dalelyte gamtos. Ne tada, kai grįšim į gamtą pašerti maitėdų bakterijų, bet truputėlį anksčiau.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Vegetarizmas: gamtą reikia pagydyti