Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-05-08

Drąsos metas pasibaigė

Publikuota: Straipsniai

Pirmasis įspūdis, kurį patyriau, beveik po dvidešimt metų grįžęs atgal į šį kraštą: kaip pagražėjo Šilalė! Mažas, žalias, gėlėmis išpuoštas miestas. Tada dar ir liepos centrinėje gatvėje nebuvo iškirstos… Ir tvenkinys, atrodo, didesnis, švaresnis, iš kažkur jame atsirado sala. Ten, kur anapus tvenkinio šmėžavo nušiurę šiltnamiai, dabar plyti lygi žalia veja…

Ne, ne, jokiu būdu nepasakysi: “Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje?” O kažkada tokį klausimą buvo iškėlęs vienas tarybinio jaunimo laikraštis, tą klausimą kėlė beveik visi šilališkiai.

Dabar - kita problema.

Tada, kai palikau šį mažą, apleistą, kreivų šaligatvių purviną provincijos užkampį, žmonės kalbėjo drąsiai. Žmonės kalbėjo tiek daug ir apie viską, kad mes, žurnalistai, bijojom rašyti. Ne tik apie Brežnevą ir Gorbačiovą - jie kalbėjo ir apie pirmąjį sekretorių Jagminą, ir apie vykdomojo komiteto pirmininką Puidoką, ir apie savo fabrikėlio direktorių, ir apie kolūkio pirmininką. Viršesnieji tylėjo, pabrukę uodegą, užtat darbo liaudis vanojo valdžią liežuviais. Dar nespėjo partinė spauda (kitokios tada nebuvo) paskelbti naują CK nutarimą, jau sklido per žmones nauji anekdotai apie tą nutarimą.

Kartais girdžiu diskutuojant, kas iš šitų žmonių - Brazauskas ar Landsbergis - davė Lietuvai laisvę? Kokia beprotybė! Niekada niekas laisvės neduoda. Laisvę atimti iš tavęs gali, o atsiimti visada turi pats. Atėjo laikas, Lietuva išlaisvėjo pati.

Šnekant simboliškai, šalį išlaisvino žodis. Laisvas, nesuvaldomas žodis ištrūko iš mūsų burnų ir sudrebino amžinus sostus, sustabdė tankus, nuleido raudonas vėliavas. Bene neprisimenat, kaip mes piketavome, kaip mojavom trispalvėmis, kaip palaikėme vienas kitą? Spauda pasigaudavo mūsų žodžius, pačią spaudą jau buvo išlaisvinęs žodis. Tai buvo drąsūs laikai. Šiandien sunku patikėti, bet piketavo ir šilališkiai. Jie irgi buvo drąsuoliai.

Šiandien - jau kitas klausimas. Ar mes iš tiesų laisvi?

Ar mes iš tiesų laisvi, jeigu negalime čia išgyventi ir turime duonos ieškoti svetur? Ar mes laisvi, jeigu neturim nei savo tėvynės, nei savo namų, nei savo orumo? O taip, mes turime laisvę ubagauti po visą Europą!

Stovim prekybos centre prie kasos ir dar sykį skaičiuojam sumą. Skaičiuojam, skaičiuojam… Ar nepritrūks kelių centų? Ar nereikės palikti dešros? Kokia gėda! Gal nereikėjo pirkti kiaušinių?..

Namuose - kita matematika. Ką atidėti iš mokesčių? Nemokėti už visą elektrą, atidėti šildymo mokestį? Telefono neatidėsi - atjungs… Kas laukia rytoj, jeigu tikrai prarasiu darbą?

Drąsuolių karta, kuri tada sustabdydavo tankus, šiandien labiausiai bijo senatvės. Ar bepavysime ją, jeigu demokratinė mūsų rinktoji valdžia ją vis nukels ir nukels? Kas ją mums uždirbs, jeigu visi jaunieji bus išvyti į kitas šalis užsidirbti duonos?

Kas atsitiko, kad savo šaly nebeturime savo namų ir savo rytojaus? Paklauskim žmonių, jie pasakys. Jie pasakys apie demokratiškai rinktą valdžią, kuri dirba pati dėl savęs ir dėl savo rėmėjų. Žmonės daug žino apie “atkatus”, apie “viešųjų konkursų” blefą, apie tuos, kurie išnešioja biudžetą, kurie už kelis litus nuperka valdiškas įmones ir sukelia mokesčius, kurie atima žemę, kurie reketuoja kyšio, kurie pakerta viltį. Tiesą sakant, jie žino viską. Pačios didžiausios suktybės iš tiesų yra viešos paslaptys ir nieko daugiau.

Imkim ir pasakykim! Kaip tada, prieš dvidešimt metų pasakėme apie okupacija, apie neteisybę, apie valdžios diktatūrą… Mano drąsuoliai nutyla. Jie bėga į kitą gatvės pusę, jie užčiaupia burnas, jų akys ima baugiai lakstyti. Jie sako: mes pasakysim, bet tu neskelbk pavardės, neprasitark, kur tai girdėjai, neateik į mano kabinetą. Žmogui reikia gyventi, jis nori sulaukti pensijos, jis bijo prarasti darbą, jis bijo netekti valdžios malonės.

Vis neapleidžia tas kitas įspūdis, kurį patyriau, po daugelį metų grįžęs į tą išgražėjusį miestą.

Tylintys žmonės. Tai buvo kažkas nesuprantamo. Didesniam mieste žurnalistai išeina į gatvę ir klausia bet ko apie bet ką. Praeiviams labiausiai patinka keiksnoti valdžią - ir savo miesto, ir savo šalies. Rašyk, fotografuok. Šilalėj - kitaip. Rašyk, bet neskelbk pavardės nei vardo.

Kas atėmė mūsų vardus ir pavardes? Kas nutildė šitą drąsuolių kartą? Juk liko tik vienas kitas, kuris nebijo savo šešėlio. Kas atsitiko, kad laisvoje šalyje nebeliko laisvės? Tie, kurie stabdė tankus, šiandien bijo ne tik policijos - jie bijo daktaro, jie bijo kunigo, jie bijo darbdavio. Darbdavio bijo labiausiai.

Keistas dalykas - diktatūros laikais baimės buvo mažiau. Laisvės laikais nebeliko laisvės.

Demokratija užčiaupė burnas.

Su spaudos diena, gerbiamieji! Keista, kad ji ne visa garbina valdžią, kad ji ne visa paklūsta, kad ji ne visa tyli. Ne visa spauda atsisakė žodžio.

Sakot, spaudos diena praėjo, pabudau per vėlai?

Tikriausiai…

Man irgi kartais atrodo - spaudos diena praeity. Dabar - ne spaudos metas.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Drąsos metas pasibaigė