Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-02-16

Šalia gyvenimo

Publikuota: Liudijimai

“Dabar gyvenu kitaip, - pasakoja Indrė. - O anksčiau tiek laiko sėdėdavau bažnyčioj, žiūrėdavau, kaip kunigėlis bučiuoja knygą, paskui ją neša iškėlęs virš galvų… Nesuprasdavau, kuo čia ta knyga dėta… O visų baisiausia buvo, kai Velykų dieną choras giedojo giesmę “Džiaukimės, džiaukimės…” Pusė bažnyčios lankytojų užmigo, keletui tai buvo puiki proga pakalbėti telefonu, keliems šiaip pasidairyti. Nuotaika tvyrojo… maždaug gedulinga. Taip norėjosi išlėkti į salės priekį ir iš visos širdies išrėkti: “Žmonės, džiaukimės!!”


Dabar džiaugiuosi su tais, kurie žino”.


Mergaitė mėgino pažvelgti giliau į ritualų pasaulį ir netikėtai pamatė: nėra jokios gilumos. Jokio tikėjimo – tik apeiga. Jokio džiaugsmo – tik pareiga atbūti. Jokios prasmės – tik imitacija…


Ar galima tuos dalykus suderinti?


Vienas žmonių pamiltas ir hierarchų nekęstas katalikų kunigas per Kalėdas į bažnyčią atitempė gyvą avį su gyvais ėriukais. Mėgino atkurti vietą, kurioje gimė Dievas: padarė paprastą aptvarą, pakreikė šieno. Religingi žmonės apstulbo, Kalėdų rytą tarp negyvų stabų pamatę gyvas avis, kurios ne tik kramsnojo šieną, bliovė tikrais balsais, bet dergė šventoje vietoje.


Suprantu tuos, kurie pasipiktino.


Kaip gali gyvi padarai derėti tarp negyvų stabų? Gyvenimas – šalia imitacijos? Begalybė – šiapus šventoriaus tvoros?


Kam reikia gyvenimo, tegu eina į tvartą, į Kūrėjo apsėtas pievas, į Jo pasodintus miškus, supiltus kalnus, tegu skrenda į kosmosą ir džiaugiasi ten.


Religija prieš Jėzų


Atgal į: Šalia gyvenimo