Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-04-19

Vieneri metai normalaus svorio

Publikuota: Straipsniai

Prieš metus pasijutau ne kaip. Buvo sunku lipti per tvotą. Kam aš turiu nešioti su savimi tiek lašinių? Kam man jie reikalingi?

Svorį numesti yra labai nesunku - aš tai jau dariau keletą kartų. Jeigu žinai vienintelę nutukimo priežastį (suvartoji daugiau kalorijų, nei sudegini) ir ją pašalini, dvidešimt kilogramų numesti gali per kokius tris mėnesius. Aš taip ir padarydavau, bet jie vėl priaugdavo.

Šį sykį nusprendžiau atsikratyti viršsvorio visam laikui.

Štai jau visi metai aš normalaus svorio. Sveriu tiek, kiek nusistačiau. O kiek turiu sverti? Nusprendžiau pats. Šiek tiek įtakos turėjo ir aplinkiniai. Kai svoris nukrito iki 85 kilogramų, jie pradėjo sakyti, kad daugiau nebereikia. Mat jie priprato matyti mane apvalesnį, o visai lieknas aš jiems atrodyčiau kaip ir nesveikas.

Nebereikia, tai nebereikia. Svarbu, kad pats jaučiuosi gerai. Sakyčiau, tai - pats svarbiausias kriterijus. Šalia mūsų gyvena daugybė itin valdingų žmonių, kurie norėtų turėti mums valdžią - jie visada nurodys, kuo mums tikėti, kaip atrodyti, ką valgyti, už ką balsuoti, kuo rūpintis, ko bijoti, kiek sverti, kokius jų sakramentus atlikinėti ir kokius jų vaistus gerti. Bet aš turiu nuosavą galvą ir žinau savo savijautą.

Tai kodėl vis nutunku? Numetu svorį ir vėl priaugu?

O kaip nepriaugsiu, jeigu grįžtu prie seno įpročio valgyti daug, riebiai ir saldžiai?

Dabar - jau ne. Dabar valgau tiek, kiek man iš tiesų reikia, o ne tiek, kiek išmokė nesveika aplinka.

Stebiu Vincą ir kitus nenutukusius žmones. Vinco niekas niekada labai neragino, nevertė išbaiginėti lėkštės (”kodėl negali suvalgyti paskutinio šaukšto?”), ir jis valgo tiek, kiek jam iš tiesų reikia. Suvalgo pusantro cepelino ir STOP. Sako: užkrito relė. Suveikė kažkokie davikliai. O mano davikliai sugedę. Jie suveikia, bet pavėluotai. Todėl turiu arba žiūrėti į nesugadintus žmones, arba šaltu protu atsimatuoti, kiek man iš tiesų reikia maisto.

Iš pradžių su įpročiais buvo sunkiau, reikėdavo netgi sverti maistą ir skaičiuoti kalorijas, dabar jau pataikau iš akies. Pamažu keičiasi ir patys įpročiai. Kažkur skaičiau, kad po dvejų metų rizika vėl nutukti turėtų kaip ir išnykti. Išeitų, pusė darbo kaip ir padaryta.

Taigi numesti viršsvorį yra tik dalis darbo, kita jo dalis - išsaugoti normalų svorį, o to nepadarysi, nepakeitęs mitybos įpročių. Keičiantis įpročiams, keičiasi visa gyvensena, o kartu ir mąstysena. Kažkada vertinau labai riebų ir labai saldų maistą, jo turėjo būti nepapratai daug. Daug riebaus ir saldaus maisto - tai šventė. Taip man atrodė. Dabar atrodo truputį kitaip. Saldžių ir riebių tortų nebeperku - rinkodaros šlamštas. Galima pasidaryti dar skanesnį ir ne tokį stiprų torčiuką. Nusiperku Norfoje plotkelių (tai tos pačios bažnyčioje duodamos komunijos, tik didesnės), sutepu obuoliene, sudedu sluoksniais - ko ne torčiukas prie kavos? Kam man tie kremai, grietinė, kilogramas cukraus?

Ne visi mūsų poreikiai yra natūralūs, įgimti - daugelį jų mums išugdė kultūra. Bažnyčia savo aukas įtikina, kad joms būtinai reikalingi tie kvaili maži vafliukai, kad be šitos kvailybės jie paprasčiausiai negali gyventi. Prekybos marketingas dirba labai panašiai - jis įtikina, kam mums būtinai reikia naujo telefono (nors senas dar geras), kad šventė - tai jų riebus ir iki šlykštumo saldus tortas…

Taigi pakeisti savo išvaizdą - tai pakeisti savo gyvenseną, mąstyseną, šiek tiek - visą vertybių sistemą. Kas bijo pokyčių, yra labai tradiciški, tiems bus sunkiau. O kas nepakeis įpročių, nieko tiems nepavyks. Šitie galės ieškoti kokių stebuklingų žolelių, užkalbėjimų, dejuoti apie jų “lėtą apykaitą”. Beje, stebuklingų metodų jau siūlo ir medicinos verslas - jis gali sumažinti skrandį. Sumoka žmogelis mėsininkams pinigus, susimažina skrandį, o paskui kramto ir kramto kaip triušis. Dabar vienu sykiu suryti daug nebegali, tai kramto ir kramto, tunka ir tunka. Mat medicinos verslas gali pakeisti tik skrandžio tūrį, bet įpročio įveikti visas problemas (tarkime stresą) maistu jis pakeisti negali. Net nemėgina! Medicinos verslui reikalingi nutukėliai, kuriuos būtų galima “gydyti”.

Beje, įpročio reaguoti į stresą valgymu dar turiu ir aš. Dar būna, kad užeina sunkiai įveikiamas noras ką nors sukramtyti. Sunku jį paaiškinti. Juk būnu pavalgęs. Jis ateina kažkur iš pačios pasąmonės gelmių. Darau taip: valgau tik nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje. Taip atsiranda naujas įprotis - valgyti tiktai prie stalo, laikantis tam tikros tvarkos (ritualo), o impulsyviojo valgymo bangos užeina vis rečiau ir rečiau. Impulsyvus valgymas yra tokia pat beprotybė, kaip ir impulsyvus pirkimas, impulsyvus žegnojimasis, impulsyvus kasymasis arba impulsyvus rūkymas. Anksčiau man dar būdavo impulsyvus gėrimas…

Manau taip: kada praeis impulsyviojo valgymo bangos, būsiu pasveikęs. Tada gyvensiu ramiai, be staigių apsirijimo protrūkių, kaip gyvenu negerdamas ir nerūkydamas, t.y. nemėgindamas pakeisti ką nors nuodo lašu arba nuodingu dūmu.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Vieneri metai normalaus svorio