Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-03-17

Kieta kakta - suskilęs pasaulis

Publikuota: Straipsniai

Nuo arkikatedros Gedimino prospektu policijos saugoma nužygiavo link Seimo skustagalvių patriotų kolona. Kiek prašė profsąjungos pamitinguoti, Vilniaus miesto valdžios leidimo negavo. Mat vieną dieną buvo per didelė šventė, kitą dieną mirė per didelis liaudies poetas. O štai skustagalviai paprašė - ir prašom!

„Lietuva - lietuviams!”, „Už Lietuvą, tautą ir rasę!”, „Mes - broliai balti”. Tokiais šūkiais pažymėta Kovo 11-oji. Kaip sako lietuvių liaudies tautosaka, kas kaktoj, tas ant liežuvio.

Kas ant liežuvio - girdėjom visi. O kas iš tiesų kaktoj? Kodėl patriotizmas - tai būtinai priešiškumas kitiems? Kodėl Lietuva negalėtų būti visiems - ir lietuviams, ir nelietuviams?

Aš jau skaičiau įvairių teorijų. Ir apie nepatenkintą mistinį EGO, ir apie nusivylimą pasiekus kažkokį tikslą (tariamą nepriklausomybę), ir apie “lietuvišką polinkį” į nacionalizmą, ir apie norą perkelti savo bėdas į kitus, apie MES ir KITI priešpriešą… Bet keisčiausia man pasirodė mintis, kad toks priešiškumo KITIEMS pasireiškimas - tai krikščioniškumo stoka. Jeigu žmonės būtų labiau religingi, tai jie labiau mylėtų vieni kitus, o jei visi klausytų Dievo, tai visa žmonija būtų vieninga. Oho!

Iš tiesų viskas antraip.

Jeigu žmonės būtų labiau religingi, jie vėl pakiltų į šventuosius karus prieš kitatikius. Ne būtinai - į kryžiaus žygius, tai galėtų būti ir musulmonų šventieji karai. O patys pirmieji Dievo neva sukeltieji karai aprašyti Biblijoje: Dievas, matai, pasiuntęs žydus į Pažadėtąją Žemę ir liepęs išnaikinti vietines žemdirbių tautas. Ne šiaip nukariauti ir pavergti, bet išnaikinti visus iki vieno - įskaitant vyrus, moteris bei kūdikius. Ko gero, tai pirmasis mūsų kultūroje žinomas genocido aprašymas. Reikšminga tai, kad genocidui buvo suteiktas idėjinis, religinis pagrindas. Juk plėšta ir žudyta ne šiaip, vien tik dėl naudos (tai - jau slaptasis, tikrasis motyvas), bet nešant ant savo kardų idėją, kad tokiu būdu, naikinant klaidatikius, yra naikinamas blogis. MES turim naikinti KITUS, nes jie yra blogis.

Sunku pasakyti, kam pirmajam į gąlvą šovė mintis, kad gėris esme MES, o blogis yra KITI, bet ji aiškiai susijusi su religine sąmone. Mes, krikščioniai, vieninteliai turim išganymą, nes tikime Kristų, o Kristus vienintelis gelbsti nuo amžinosios mirties. MES - išganytieji, jie, visi KITI - pasmerktieji. Aišku, kitus irgi išganyti įmanoma, bet juos turime atversti į tikrąjį tikėjimą, apreikšti jiems tikrąją tiesą. Panašiai mokomi ir musulmonai - jeigu klaidatikis stoja tikratikiui skersai kelio, jį galima ir nužudyti. O štai žydai turi vienintelį tikrąjį Dievą Jahvę - visi kiti nusirašė žydams jo padiktuotą Bibliją ir gerokai iškraipė…

Žodžiu, teisieji - tai MES, klaidatikiai - visi KITI. Ta mintis tūkstančius metų keliauja iš kartos į kartą ir įaugo į pačius kaulus, į pačius genus, į patį bažnyčių, mečečių, sinagogų pamatą. O kaip kitaip suvokti pasaulį, kuris šitoks suskilęs, toks susipriešinęs, kuris amžinai kariauja pats su savimi? Jeigu ne MES, tai jie, visi KITI mus nukariaus!

Ir dar. Ar gali būti teisingas ir MŪSŲ, ir jų, visų KITŲ tikėjimas? Mūsų Dievas yra vienintelis tikras Dievas, tai - savaime suprantama. Bet ir anie savo dievus bei dievukus laiko tikrais! Juokingi tie visi KITI, ar ne?

Bet pakalbėkim rimtai.

Ar gali būti keli vieninteliai? Keli tikrieji vieninteliai?..

Šita logika eina per visą mūsų kultūrą, per visą istoriją. Mūsų istorija - nepakantumo studija. Mūsų kunigaikščiai buvo dori, kilnūs ir geraširdžiai, o štai visi kiti - lenkų, rusų ir, žinoma, vokiečių - tai tikri žvėrys. Mes patys esame taikūs, tik mus nuolatos puola. Keisčiausia, kad to paties mūsų kartą mokė ir rusų istorija. Rusų carai ir kunigaikščiai buvo tikri geruliai, o štai kitų šalių - agresoriai. Atsimenu, kaip sunku buvo istorijos mokytojui kalbėti apie Rusijos - Lenkijos karą. Reikia žmogui sakyti, kad teisi buvo Rusiją, nes istorija rašoma iš Rusijos pozicijų, bet juk visi žinome, kad Lietuva buvo Lenkijos karalystės dalis, o po po pralaimėjimo sekė Lietuvos okupacija, varginanti rusinimo politika…

Apie tai, kad kalbėti apie istoriją reikėtų kažkaip kitaip, nei iš tų, nei iš tų apkasų, niekam juk neatėjo į galvą. Istorija - tie patys karai, tik mūšiai vyksta galvose ir knygose.

Mes visi, pasirodo, apsupti priešų. Lenkų istorikai - tai mūsų istorijos priešai. Su rusais - tas pats. Dar visai neseniai girdėjom, kad jie turi kažkokią istorinę teisę į mūsų žemes. O štai kai kurie mūsų gudručiai buvo įsigeidę istorinių teisių į brolių prūsų valdas, į MŪSŲ Donelaičio tėvynę…

Karai pasibaigia, o galvose mūšiai vyksta toliau. Lietuvoje žydų kaip ir nebėra - didžiąją dalį jų išnaikino mūsų seneliai vardan tos pačios Lietuvos ir krikščionybės, dalis išbėgiojo patys po karo ir sovietinės okupacijos. Žydų nėra - antisemitizmas gyvuoja. Keista, ar ne?

Pasirodo, norint nekęsti, visai nebūtinas priešas, o baimei nereikia grėsmės. Jeigu vaikas bijo velnių ir vaiduoklių, tai dar nereiškia, kad velniai ir vaiduokliai yra. Jeigu brolis lietuvis nekenčia žydų, tai dar nereiškia, kad jis savo gyvenime yra sutikęs bent vieną žydą. Pyktis ir baimė gali gyvuoti savaime, be jokio pagrindo, palaikomi vieno tikėjimo.

Jeigu kalbėsime apie krikščionybę, tai ji vargiai įmanoma be antisemitizmo. Karai su pagoniais (įskaitant katalikų karus su mūsų protėviais), su musulmonais - labai žiaurūs, bet - epizodai. O štai priešprieša žydams yra nuolatinė, absoliuti, užprogramuota Naujajame Testamente (žydai nužudė MŪSŲ Kristų) ir sėkmingai naudojama iki šių dienų. Gali nelikti inkvizicijos ir legalaus žydų pjudymo, gali būti uždaryti osvencimai ir bucchenvaldai, bet mes, krikščioniai, paprasčiausiai žinosim, kad esam NE žydai.

Kas esame MES? Pirmiausia - NE žydai.

Augau krikščioniškoje aplinkoje ir nuolatos girdėjau: “Nebūk žydas, nusiimk kepurę”, “Nebūk žydas, nedaryk atbulai”, “Kam užmezgei žydišką (netinkamą) mazgą?”, “Ko tu kaip žydas dirbi sekmadienį?”

Taigi MES, lietuviai, krikščioniai, esam NEžydai. Žydai ir MES, nežydai, tai tarsi kažkoks susipriešinęs daiktas, kur MES - tai priešinga tų pačių žydų pusė, tarsi daiktai, kovojantys su savo šešėliais…

Iš pamaldžių katalikų nuo vaikystės žinojau, kad žydai gali pagauti mane, įsikišti į maišą, subadyti adatomis ir iš mano kraujo išsikepti macus - tokius kaip ir Kūčių plotkelius. Mūsų miestelyje negyveno nė vieno žydo, bet apie žydų grėsmę girdėjau beveik kasdien. Mano mama iš visų mano vaikystės žmonių buvo vienintelė, kuri sakė, kad tai - absurdiškos pasakos. Nėra jokių žydų, sakė jinai, žydai seniai sušaudyti, jie buvo visai nebaisūs, vargšai žydeliai, jie nekalti, jie - tokia pat, kaip MES.

Žydai - kaip MES. Oho! Ir žydai, ir MES esam tie patys žmonės. Lietuviai ir žydai esam tie patys MES - niekur daugiau apie tai negirdėjau…

Turiu pasakyti, mano mama niekad nebuvo uoli davatka, ji niekad nebuvo nežydė, nerusė, nevokietė, nečigonė ir netgi neubagė - ji neleisdavo šaipytis iš ubagų, nes šitie vargšai - TOKIE PAT žmonės. Ir netgi pamišėlis mūsų kaimynas, kuriam pasimaišydavo protas, buvo TOKS PAT žmogus, kaip MES. Tas visas mūsų pasaulis, išskaitant rusus, ubagus, bepročius, seniai išnaikintus žydus - visi buvome MES.

Toks buvo mano mamos, toks ir mano vaikystės pasaulis. Vėliau pamačiau - labai nekrikščioniškas…

Kiek mes religingi, tiek mūsų pasaulis supriešintas, kiek mes pakantūs ir susitaikę - tiek mes prarandam VIENINTELĮ TIKRĄ tikėjimą.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Kieta kakta - suskilęs pasaulis