Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-01-19

Ritualinė žmonija

Publikuota: Miniatiuros

Aliaus  Sakinio kaimynas su savo žmona įsteigė žmonių draugiją. Į ją dar įstojo sykiu gyvenęs kumetis, o kiti kaimo gyventojai bevelijo užsiimti savo darbais.
Tada draugijos vadovas savo organizaciją pavadino Visuotine Vienatine Žmonija, o pats tapo žmonijos kūrėju bei pradininku. Bet kaimynai vis tiek nesuprato, kam ta žmonija ir iš kur tas pradininkas.
Bet kai žmonijos steigėjas paskelbė, jog tikrieji  žmonės yra tik žmonijos nariai, keletas artimiausių kaimynų panoro tapti žmonėmis ir ėmė agituoti kitus.
Alius Sakinis tuo metu buvo gavęs užsakymą pataisyti traktorių ir neturėjo laiko.
- Ko tu nusiteikęs prieš žmoniją? – atėjęs į kiemą, kamantinėjo žmonijos vadovas. – Ką tau blogo padarė žmonės?
- Kodėl nusiteikęs?.. Kodėl padarė?.. – gynėsi Alius, palindęs po traktoriumi. – Kada tai sakiau?
- Tai ko nestoji į mūsų žmoniją ir netampi žmogumi?
- Aš ir taip žmogus! – traukė pečiais Alius Sakinis.
- Tu ne žmogus, o eretikas! – atkirto žmonijos vadovas.
Nuo to laiko visi kaime Aliaus kitaip nevadino, tik eretiku.
- Būk žmogus, stok į žmoniją, - sakė žmona.
- O kas man iš to? – spyrėsi Alius Sakinis.
- Būsi žmogus kaip visi… Turėsi žmogaus pažymėjimą… Turėsi žmogaus teises…
- Teises? – sukluso Alius. – Kokias teises?
- Kaip ir visi… Sekmadieniais galėsim nueiti į žmones, susirinkti kartu, - agitavo pati. – Kam tau būti eretiku?
- Į žmones? Gersime alų, ar ką?
- Baik! – supyko žmonna. – Sekmadienį būsime žmonės! Tada mes kartu su visais kantriai nešime savo kryžių, mylėsime vieni kitus, skoliname vieni kitiems be palūkanų…
- Be palūkanų? – nušvito Aliaus Sakinio akys. Jam trūko pinigų nusipirkti savo traktorių, o bankai už paskolą būtų nulupę dvigubą kailį.
Sekmadienį jis pasibeldė į Visuotinės ir Vienatinės Žmonijos duris. Visa žmonija sėdėjo didžiajame kambaryje, o pamačiusi Alių Sakinį, pašoko nuo kėdžių, ėmė jį glėbesčiuoti ir sveikinti.
- Pagaliau tu žmogus, - paskelbė Aliaus kaimynas, pirmasis įkūręs žmoniją. – Skelbiu tave žmogumi! Štai pažymėjimas, kad iš tiesų esi kaip visi ir turi prigimtines žmogaus teises. Beje, ar sutinki sekmadieniais kantriai nešti savąjį kryžių?
- Man atrodo, nešu jį kasdien… - suabejojo Alius Sakinis. – Jei pati užsisėda ant sprando, suniurnu, bet savo namus prižiūriu, vaikams padedu, nunešu skerstuvių artimiausiam kaimynui…
Žmonija susižvalgė, vienas kitas žmogus šyptelėjo.
- Žmonės, nesišaipykim iš jauno žmogaus, - atlaidžiai pasakė žmonijos vadas. – Naujokas nežino, ką reiškia nešti savąjį kryžių. Štai tavo kryžius!
Vadas nuėjo į pasienį, kur stovėjo daugybė medinių kryžių, paėmė vieną su inventoriaus numeriu ir padavė Aliui Sakiniui.
- Jei per sunkus, gali pasirinkti lengvesnį, - patarė.
Tada visi iškilmingai atsistojo, pasiėmė kiekvienas ant pečių po vieną kryžių ir kantriai apnešė tris sykius apie trobą.
- Nešti kryžių – kiekvieno žmogaus pareiga, - paaiškino Aliui Sakiniui šalia ėjęs procesijos draugas.
Alius netrukus pamatė, kad viskas čia – ritualai.
Sugrįžę vidun, jie dovanojo vienas kitam, ką turi brangiausio. Kiekvienas žmogus ištiesdavo ranką ir sakydavo savo poreikius, o kiti jam ką nors dėdavo į delną – kas meilę, kas ištikimybę, kas pasitikėjimą. Buvo ir tokių, kurie dovanodavo kitam ir savo gyvybę. Alius Sakinis stovėjo ištiesta ranka, bet delnas vis buvo tuščias.
- Svarbu pats aukojimas, aukojimo slėpinys, - paaiškino žmonijos vadovas.
- O pinigai? – nustebo Alius Sakinis. – Man sakė, kad čia duos be palūkanų…
- Be palūkanų? Žinoma, kokios gali būti palūkanos! Ir skolintis nereikės – žmonija iš savo lobynų tau dovanos daugiau, negu iš tiesų reikia, - nusišypsojo žmonijos steigėjas. – Dabar užsimerk, kad nematytum ir nesijaustum niekam skolingas.
Alius Sakinis užsimerkė, bet jautė, kad visa žmonija kažką jam vis kiša į kišenes. Sutirpęs iš laimės, jis atsimerkė, prišokęs pabučiavo kiekvieną, dar padėkojo visai žmonijai kartu, tada sukišo rankas į kišenes ir išsitraukė dvi saujas margų popierėlių. Tai buvo spalvoti popieriukai su išpieštu kryžiumi.
- Kas čia? – žagtelėjo.
- Tai – žmogiškumo ženklai, mūsų dosnumo simboliai, - meiliai paaiškino ritualo vadovas. – Kai aukojame vieni kitiems pinigų, didžiausia dovana iš tiesų yra ne pinigai, o mūsų dosnumas, meilė, pasiaukojimas. Pinigai tik sukliudo, pavergia, priverčia žmogų jaustis skolingu. O štai dosnumo simboliai – vertybė be priemaišų ir nešvarumų.
Išeidamas pro duris, visus dosnumo simbolius Alius Sakinis sumetė į Visuotinės Vienatinės Žmonijos aukų dėžutę.
Nuo to laiko prasidėjo visai kitas Aliaus Sakinio gyvenimas. Tiesą sakant, šešias dienas gyvena kaip visada, bet septintąją eina į susirinkimus ir būna žmogus. Čia jis atiduoda žmonėms savo namus, gyvulius, visą gyvenimą, po to išdalija žemę, mėnulį ir visą kosmosą.
Ko gero, žmonės jį seniai būtų paskelbę šventuoju, kilniausiu ir dosniausiu žmonijos atstovu, bet žmonijos steigėjas ir tėvas Aliaus kaimynas kimba į atlapus.
Jis užsispyręs tvirtina, kad į Visuotinės ir Vienatinės Žmonijos dėžutę Alius Sakinis turi mesti tikrus, o ne ritualinius pinigus.


Atgal į: Ritualinė žmonija