Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-03-03

Nieko ženklai, tuštybės simboliai

Publikuota: Straipsniai

- Kas dabar - ruduo ar žiema? - paklausiau kolegių.

- Lapkričio mėnuo, aišku, ruduo, - atsakė jos nedvejodamos.

- Prieikit prie lango…

Už lango siautė pūga. Tais metai labai anksti atėjo žiema, lapkričio pabaigoj keliai ir gatvės buvo užpustyti.

- Ir kaip tu pastebi viską! - nusistebėjo kolegės.

Tai buvo labai keistas atsakymas, toks keistas, kad pradėjau stebėti, kas vyksta aplink. Kodėl mano kolegėms atrodo, kad pastebėti pūgą reikia nepaprato pastabumo? Ar neužtenka pažvelgti pro langą arba einant gatve neužmerkti akių?

Kas joms neleido pamatyti žiemos?

Ėjau per visus kabinetus ir klausinėjau kitų kolegų. Dalis jų nedvejodami atsakė, kad lapkričio mėnuo yra ruduo, kiti, parėję iš lauko apsnigti ir sušalę, labai abejojo ir šnekėjo apie kažkokį “kalendorinį rudenį”:

- Na taip, lauke kaip ir žiema, bet kalendorinis ruduo dar nepasibaigė…

Ak taip, kalendorius!

Savo patogumui žmonės laiką padalijo tam tikrais gabalais, metus suskirstė į ketvirčius, surašė kalendorių ir pakabino ant sienos. Ar galėjo senovės išminčiai numatyti, kad jų sugalvotas kalendorius žmonėms pakeis realybę, ir jie ims žiūrėti jau ne į gamtą, bet į kalendorių?

Lapkričio pirmąją degėm žvakes ant kapo.

- O kodėl degamos žvakės? - paklausė mažius.

Tai buvo labai logiškas šviežia galva protaujančio žmogaus klausimas, bet aš sutrikau. Nežinojau, ką atsakyti. Ir tikrai: kodėl numirėlių dieną kapinėse degamos žvakės, kodėl, tarkime, ne skutamos bulvės, ne gliaudomi riešutai arba ne skaldomos malkos? Kitos tautos, girdėjau, ant kapų valgo ir geria, palieka tautelę bei užkandos numirėliams. Tokios vaišės su mirusiaisiais bent primena anas vaišes, kai mirusieji buvo gyvi… O žvakės? Kam jos?

- Iš žvakių eina Kristaus šviesa, - atsakė tetulė.

Atsakymas mane pribloškė dar labiau, negu mažiaus klausimas. Seniai mačiau, kad ji pasitraukė gyventi tarp statulėlių, kryželių ir šventų paveikslėlių, bet kad deganti žvakė atstotų jai Evangeliją?.. Žvakė atstotų knygą, iš kurios ji gautų tam tikrą mokymą, kaip sakoma, šviesą?.. Aš to tikrai nesitikėjau!

Ženklai ir simboliai - be galo patogus žmonių išradimas. Norint suskaičiuoti kiaušinius ar pinigus, nereikia jų kilnoti iš vietos į vietą. Galime jų net nematyti! Juk turim skaičius - realių daiktų ženklus. Ženklai mums parodo, kokiu greičiu mums važiuoti ir kur negalima sukti, kur tualetas, o kur turime klauptis ir persižegnoti. Mes jau seniai gyvenam tarp ženklų ir simbolių.

Ženklas paprastai žymi tam tikrą daiktą. Yra ženklas - yra ir daiktas.

Įdomu, kas pirmas sugalvojo apgaulę? Kas pirmas padarė netikrą pinigą? Kas pirmas sumąstė, kad simboliai - daugiareikšmiai ženklai - gali pakeisti realius žmones ir realų gyvenimą? Juk niekas nesimeldžia malkų krūvoj gulinčiam pagaliui, bet štai stabdirbys išdrožė barzdotą senuką, ir medžio pliauska davatkai sukėlė baimę. Tikras pinigas šiandien yra toks pat tuščias, kaip ir netikras, nors daugelis tiki, kad tikri pinigai yra padengti auksu, sidabru ir kitomis vertybėmis. Kitą labai sunku įtikinti, kad pinigai šiandien - tik atsiskaitymo priemonė, kad patys savaime neturi jokios vertės.

Neįtikėtina, kaip žmonės tiki ženklais. Kartais - netgi aklai. Yra ženklas - jis būtinai turi ką nors reikšti. Tuo naudojasi ne tik pinigų padirbinėtojai ir kiti smulkūs sukčiai. Tie, kurie turi teisę statyti mums ženklus, gali ne tik reguliuoti eismą. Tam tikrais simboliais jie mus veda į kažkokį “progresą”, į šviesią ateitį ir net į pomirtinį gyvenimą. Marketingo specialistai mus kviečia į gundančias akcijas, nes “akcija” reiškia tam tikrą nuolaidą. Nuolaidų gali nebūti, bet magiškas žodis “akcija” dar kurį laiką veiks - netgi tada, kai pamatysim apgaulę. Parašai didelį skaičių, perbrauki, tada užrašai tikrąją kainą, mažesnę, ir sunku netikėti, kad nebuvo nupiginta.

Propagandos specialistai seniai pastebėjo, kad trumpi sparnuoti šūkiai, tarkim “Svarbiausia - žmogus” arba “Mes nusipelnę gyventi geriau” protą klaidina geriau, negu ilgos nuobodžios programos su kvailais pažadais. Trumpa frazė veikia kaip ženklas - labai sunku jam nepaklusti.

Keičiant ir klastojant ženklus, galima manipuliuoti realybe. Karinėje terminijoje nėra brutalių žodžių, jie keičiami neutraliais arba patraukliais. Pavyzdžiui: nužudyti - pašalinti, nužudyti žmogų - likviduoti objektą, žudyti - kautis, sužaloti - nukenksminti, žudikas - karys, žudymas - karas…

Štai senas triukas su spalvomis. Pasakykite, kokios spalvos yra žodžiai: rudas, žalias, geltonas, oranžinis, mėlynas, raudonas… Nelengva užduotis, ar ne? Norisi sakyti ne tai, ką matai, o tai, ką perskaitai? Bus dar sunkiau, jeigu ne tik skaitysite, bet dar ir girdėsite klaidingą tekstą,

Gyvendami tarp ženklų, kartais net negalvojame, ką jie turėtų reikšti. Demokratija arba atstovaujamoji liaudies valdžia pasižymi tam tikromis procedūromis, tarkime, žmonės iškelia ir renka savo atstovus, sudaro partijas savo interesams organizuotai reikšti. Išeitų, rinkimai reiškia, kad yra demokratija? Yra rinkimai - tikrai yra pasirinkimas? Yra partijos - tikrai jos išreiškia plačiausių visuomenės sluoksnių valią?

Šiandien daug kas atsako: taip! Yra rinkimai - yra demokratija. Yra ir kiti ženklai, būdingi demokratinei tvarkai: slaptas balsavimas, laisvė šnekėti, rinkimų komisijos, rinkimų stebėtojai, balsų skaičiavimas… Yra ženklai - yra reiškinys. Nėra atstovavimo? O kam tas atstovavimas? Ką jis turi bendro su demokratija?

Šiandien pristatyta tiek klaidingų ženklų, kad sunku išsisukti. Privaloma šypsena - ar ji iš tiesų rodo, kad žmogus šypsosi? Sutuoktiniai viešai bučiuojasi - ar jie iš tiesų myli vienas kitą? Valdininkas bėginėja koridoriais - ar jis iš tiesų kažką dirbą? Sukčius gavo garbės piliečio vardą - ar suktybė tapo garbinga? Vyskupas pašventino bankomatą - ar pinigai tapo šventi? Studentas nusipirko diplomą - ar jis ko nors išmoko? Apsukrus žmogelis gavo pasižymėjimo ženklą - ar jis iš tiesų kuo nors pasižymėjo?

Įdomu tai, kad žmonės ne tik prisitaiko klaidingų ženklų tankumyne, bet ir patys išsikelia ten gyventi. Jie pagal kalendorių nustato, ar šiandien ruduo, ar žiema, iš paso nusprendžia, ar žmogus turi šeimą, ar ne (yra įrašas). Kurį laiką Lietuva kaip ir išnyko, nes buvo išbraukta iš žemėlapių, atsirado žemėlapyje - Lietuva vėl yra! Sustabdytas miško kely, niekaip neįrodžiau policininkui, kad čia nėra jokios gyvenvietės - yra tik ženklas “gyvenvietė”… O internetas? Juk tai nuostabi galimybė pavirsti kitu ir užmegzti ryšį su kitais kitų susikurtais personažais! Nėra relių AŠ, bet yra ženklai ir simboliai, kurie turi reikšti tariamus žmones.

Ar gali būti, kad ženklai šitaip klaidins, jog naudotis nebegalėsim?

Tarkime - taip. Išmesime ženklus.

O kaip mes tada gyvensim?

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Nieko ženklai, tuštybės simboliai