Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-12-26

Vienkiemio šunys

Publikuota: Liudijimai

Patraukiau į kaimą ieškoti sūrio. Anos močiutės karvė užtrūko, o be sūrio ilgai negyvensi. Žmonės mane siuntė nuo vieno pas kitą, ir taip vis tolau nuo Kaltinėnų, kol atsidūriau toli nuo miestelio ir nuo kelių, pačiame Dievo užanty, kurį žmonės vadina vienkiemiu. Troboje tokia bobokė kaip tik virė sūrį, bet parduoti – tai nė už ką. Kalėdoms vaikai atvažiuos, juk neišleisi basų.


-         O tu, girdėjau, prūdus išsikasei? – paklausė netikėtai. Nei aš jos akyse esu matęs, nei ką – iš kur ji mane pažįsta?


Pasidarė įdomu, ir sutikau minutikę prisėsti, nors puikiai žinau, kad minutikė čia trunka mažiausiai pusvalandį.


Per tą minutę nemažai sužinojau. Pasirodo, vienas jos vaikas gyvena Kaune, kitas - Tauragėje, o anūkai išsikėlę toliau – kas Airijoj, kas Vokietijoj…


-         Tu savo namų neparduodi? – paklausė vėl ir ėmė svarstyti apie gimtinę: – Tos vietos gražiausios, iš kur esi kilęs. Per savaitę sodyba tuščia, tik savaitgaliais parleki? Girdėjau, mama Telšiuose?..


Dabar jau nebūčiau nustebęs, jeigu ji būtų žinojusi mano vaikų vardus. Kai pasėdi virtuvėj ilgiau, pasiklausai kalbų apie save, savo tėvus, kaimynus ir visai nepažįstamus žmones, pradedi suprasti keistą dalyką: kaimo žmonės vis dar domisi gyvais žmonėmis, o ne televizijų įvaizdžiais, tikrais gyvenimais, o ne virtualia realybę, kaimynų meilės istorijomis, o ne serialais.


Po geros valandos ji sutiko išleisti ir pradarė duris:


-         Kad taip leki, lyg akis išdegęs…


Kaip nelėksi? Jeigu toliau taip eis, per savaitę sūrio nerasiu!


Kieme prie manęs puolė didelis šuo, juodas kaip velnias, ir vos nepargriovė į sniegą. Buvo neįmanoma nuo jo apsiginti – vis kėlė man ant pečių savo sunkias, dideles letenas ir lindo laižytis. Bet nekvailas – labai greitai suprato, kad išeinu, tai parkrito ant žemės, apsikabino priekinėmis kojomis mano dešinę ir nepaleidžia. Net graudu pasidarė. Pakasau galvą, nuraminu, paeinu keletą žingsnių – ir vėl tas pats.


Šiaip taip nusigavau iki golfuko.


Kai pradėjau važiuoti, jis liūdnas sėdėjo ir žiūrėjo iš paskos.


Šunys čia tokie pat, kaip ir vienkiemio žmonės.



Atgal į: Vienkiemio šunys