Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-12-23

4. Mainai turi būti ekvivalentūs

Publikuota: Straipsniai

Iš serijos Evangelija: intravertiškas ar ekstravertiškas mokymas?


 


Permetę akimis krikščionybės istoriją nuo imperatoriaus Konstantino iki šių dienų, prisiminę “šventuosius” karus, kryžiuočių žygius ir popiežių palaimintas karines ekspansijas į turtingas Amerikos indėnų karalystes bei žinodami apie taikesnes savanorių misijas, tikriausiai neabejodami pasakysime, kad tai – išimtinai ekstraversiška, išorėn nukreipta žmonių veikla. O kur buvo nukreiptas Jėzaus žvilgsnis ir žodis?


Nukelti į serijos pradžią


4. Mainai turi būti ekvivalentūs


Užmeskime akį į visuotinį turgų, kur susirinkę viso pasaulio žmonės. Iš pradžių tikriausiai nugąsdins tokios minios žmonių, kalbančių vis kitokia kalba. O jei pamėginsi surasti čia savo tėvus, brolius, seses, kitus artimiausius žmones, tikriausiai apims panika. Tokioje masėje nerasi lietuvio – kaip tu aptiksi kaimyną?


Verčiau žiūrėti ne į veidus, jų vis tiek nepažįstam, o tai, ką šitie žmonės daro. Štai aborigenas duoda kitam saują riešutų, o pats gauna vieną didžiulį arbūzą. Ponia matuojasi kailinius, už kuriuos atiduoda žiupsnelį geltono metalo. Mosikuodamas popieriaus lapu, bėgioja mažas berniukas ir kažką šaukia, o kartais sustoja, paduoda praeiviui popierių, o pats gauna šimtą sykių mažesnį lapelį. Jaunas vaikinas duoda merginai tokią pat mažytę popieriaus skiautę, bet ta purto galvą ir atsisako gultis, gestais parodydama, kad reikia dar vienos tokios skiautės.


Matote, kaip tai sava, kaip tai gerai pažįstama? Baltaveidis žmogus ar juodaodis, geltono ar rausvo atspalvio odą jis turi – visi čia daro tą patį, tokį pažįstamą ir artimą širdžiai veiksmą. Visi čia viską maino.


Stalius atiduoda bufetą ir tikisi gauti kumpį. Bet verčiau ima monetomis, už kurias apsigalvojęs galėtų pirkti ne kumpį, o tarkime, butelį viskio. Jo žmona išvirė valgyti ir dabar mainais už tai laukia bučinio. Tėvai rengia vaikus, išleisdami juos į mokyklą, o širdyje bręsta viltis, kad vaikai aprengs juos senatvėje. Prie stabmeldyklos durų pilietis derasi su šventiku. Jis norėtų kuo pigiau palaidoti tėvą, bet šventikas skėsčioja krapyla ir reikalauja už ritualą tiek, kiek priklauso. Jis teisingas žmogus ir reikalauja teisingo atlygio.


Visi čia žino visuotinį dėsnį, kurį pažeidus, žlugtų turgaus tvarka, – mainai turi būti ekvivalentūs.


Už litą turi gauti litą, už poezijos knygą turi gauti tiek, kiek ji verta. Net už menkiausią paslaugą, tarkim, už bučinį, turi būti atlyginta tokiu pat bučiniu. Net dovanai ką nors atidavęs kitam, tarkim, pakišęs po eglute kokį niekutį, žmogus ir pats tikisi rasti po ja ne mažesnį niekutį. Nusišypsojęs kaimynui, kaimynas laukia iš jo ekvivalentiško šypsnio, o už parodytą liežuvį tuo pat susilaukia tokio pat gesto tarsi iš veidrodžio. Įsimylėjusi panelė laukia iš savo jaunikio tokios pat altruistiškos meilės, o jaunikaitis irgi nenori būti apviltas. Pagaliau jie išmatuoja žvilgsniais viens kito meilę ir nusprendžia gyventi kartu ilgai ir laimingai.


O taip, mainai yra ne tik prekybos veiksmas, bet ir bendravimo būdas. Labai sunku tiksliai nustatyti prekės, paslaugos ar meilės vertę, todėl nuolatos reikia tartis, derėtis, net pasiginčyti. Pirkėjui atrodo, kad pardavėjas nuo jo neria dvigubą kailį, o darbdavys įsitikinęs, kad jo samdiniai reikalauja didesnės algos už nieką. Poetas nusivylęs skystais skaitytojų aplodismentais, nes gerai žino, kad jo nemirtingas šedevras vertas daugiau, žmona seniai pastebėjo, kad vyras nevertina jos verdamų pietų, o į jos meilų lipšnumą atsako šaltu šypsniu. Gal ji apsiriko? Jeigu ir toliau viskas taip risis, o jos meilė nesulauks deramo atsako, ji taps nelaimingos meilės verge. Vakare atsivers per brangiai nusipirktą naujausią poezijos knygą, o ašara kris ant eilutės: “Mes visi – savo meilės vergai”.


Žinoma, mes visi!..


Meilės verge tapo ne tik nelaiminga ponia, bet ir poetas, kurio knygą ji slepia nuo neišmanėlio vyro. Nusivylęs bukais skaitytojais ir pasibaisėjęs žiauriais kritikais už nepelnytus priekaištus, poetas jau antra savaitė nebeužmiega ir apgailestauja, kad jaunystėj padarė klaidą, pasirinkdamas literatūrą, o ne dainavimo pamokas. Jam atrodo, kad pop žvaigždes minia nešioja ant rankų tiesiog už nieką. Žvaigždės pasigriebia poeto eilutę, pritaiko kelias natas, subliauna scenoje ir čia pat visų akyse paskęsta gėlėse. Bet jis nežino, kad žvaigždės kankinasi dar labiau. Jų išdresuotos šypsenos slepia gigantišką nerimą: o jei nesusirinks? O jei susirinkę nušvilps? O jei konkurentai papirks televiziją, ir ta kameras pasuks į kitą pusę, į tą skystablauzdį naujoką, kuris neturi nei balso, nei kitų duomenų, o scenoje sklaidosi lyg kokioje smuklėje?..


Net visagalis prezidentas nežino, ar jo valdiniai dar sykį patikės jo pažadais, ar dar mylės per kitus rinkimus. O ateinančios kartos? Ar jos įvertins gigantiškus nuopelnus, ar pastatys prezidentui paminklą, ar jį deramai gerbs?


Kiekviną rytą prezidentas pats savo akimis permeta didžiuosius dienraščius ir patikrina, ar jo darbams skiriama pakankamai dėmesio. Žinoma, jam skiriami ploteliai paprastai nė iš tolo neatitinka tos reikšmės, kuria pasižymi prezidento darbai ir kalbos, o šį rytą jį nustebo pirmuosiuose lapuose skelbiami pranešimai apie sensacingą kažkokio niekam nežinomo cirko artisto triuką. Kaip rašo dienraščiai, jis kažkur stadione susodino ant žolės minią ir parodė neįtikėtiną fokusą, visus pamaitindamas kelias duonos kepaliukais ir dviem nedidelėmis žuvimis. Fokusininkas laužė duoną ir dalijo asistentams, assistentai ją nešė ir dėjo žmonėms į saujas, taip jie darė ir su žuvimi. Kai visi pavalgė ir surinko trupinius, trupinių buvo keli maišai.


Tokius fokusus dabar daro daug kas, tik mažesnio maštabo. Visi seniai žino, kaip jie atliekami: kol triuko autorius užkalbinėja miniai dantis, atitraukdamas jos dėmesį nuo asistentų, tie paslapčiom iš rankovių traukia iš anksto paruoštus duonos gabalus ir dalija arenos žiūrovams. Taip daroma ir su žuvimi. Sensacija buvo tai, kad šį triuką keistuolis atliko veltui, be bilietų. Negana to, jis nelaukė už tai nė deramos pagarbos - kai minia atsitojo ir sužavėta pratrūko ovacijomis, triuko autorius jau buvo kažkur paslaptingai dingęs. Minia bisavo kelias minutes, tačiau arenoje jis daugiau nepasirodė, kažkur dingo ir jo asistentai. Niekas nežino nei jų pavardžių, nei iš kokio jie cirko.


“Tai labai rimta”, - susirūpino prezidentas ir iškvietė patarėją, bet ir tas apie įvykį stadione nieko daugiau nežinojo.


- Tai labai rimta, - pakartojo prezidentas balsu. - Tai - jau ne cirko triukai. Kuo greičiau turit sužinoti šito veikėjo pavardę ir iš kokios jis partijos. Argi nematot, kat tai - naujos rinkimų kampanijos ženklas?!


Patarėjas pablyško, o prezidentas įsakė surasti naująjį konkurentą ir pasiųsti iš paskos kelis pakaustytus agentus.


Įgudusio prezidento širdis pajuto: tai gali būti naujos politinės eros pradžia.


Bus daugiau


Atgal į: 4. Mainai turi būti ekvivalentūs