Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-12-20

Evangelija: intravertiškas ar ekstravertiškas mokymas?

Publikuota: Straipsniai

Permetę akimis krikščionybės istoriją nuo imperatoriaus Konstantino iki šių dienų, prisiminę “šventuosius” karus, kryžiuočių žygius ir popiežių palaimintas karines ekspansijas į turtingas Amerikos indėnų karalystes bei žinodami apie taikesnes savanorių misijas, tikriausiai neabejodami pasakysime, kad tai – išimtinai ekstraversiška, išorėn nukreipta žmonių veikla. O kur buvo nukreiptas Jėzaus žvilgsnis ir žodis?


 


1. Geroji Naujiena tau ar kitam?


Mano pažįstama pradėjo savarankiškai skaityti Evangeliją. Nesusidėjo su jokia netradicine sekta ir netapo tradicine davatka, bet paprasčiausiai pasiėmė knygą ir ėmė skaityti. Atsimenu, klausė manęs patarimo, bet neturėjau ką patarti. Jeigu žmogus baigė du aukštuosius, negi dar mokysiu jį skaityti?


Tiesą sakant, į tą jos užsidegimą žiūrėjau truputėlį skeptiškai. Daug mano pažįstamų yra mėginę “įveikti” šią knygą, bet šišas praeidavo. Kodėl neturėtų praeiti jai?


Vieną sykį ji atėjo į mano kabinetą ir pranešė padariusi asmeninį atradimą.


-         Iš pradžių maniau, kad visi tie fariziejai, judai ir kiti blogiukai – tai kažkokie kiti žmonės, su kuriais neturiu nieko bendro, - prisipažino ji. – Paskui žiūriu – juk tai aš! Tu žinai, kiek sykių buvau išdavikas Judas? Ir dabar nesu tikra, ar neparduočiau Jėzaus už kelis sidabrinius…


Tiesą sakant, buvau sukrėstas. Ne dėl to, kad mano pažįstama galėtų išduoti Jėzų, aš irgi jį daugybę kartų išduodu, visai ne – mane sukrėtė tai, kad ši nepaprasta knyga taip paveikė, kad moteris per savaitę – kitą atrado tai, dėl ko aš ieškodamas klaidžiojau keletą metų.


-         Evangelija – tai knyga apie mane ir man! – stebėjosi ji savo atradimu, o aš stebėjausi tokiu greitu Evangelijos poveikiu.


Sykį sėdėjau su religingais žmonėmis prie laužo ir papasakojau jiems apie šį atsitikimą. Maniau, kad tai bus puikiausias liudijimas apie savaiminį Dievo Žodžio veikimą, kuriam nereikia nei tarpininkų, nei teologų, nei kitokių pagalbininkų. Po mano naivios kalbos visi mandagiai nutilo, o vienas iš būrio, nedidelės sektos vadovas, atsargiai prasitarė:


-         Pasakyčiau, kad tai – nebrandžios asmenybės bruožas. Jeigu Evangelija – tiktai jai ir tik apie ją, tai nebrandus požiūris. Mes esame tam, kad neštume Dievo Žodį kitiems.


Kita labai panaši istorija.


Vienas nebrandus pilietis atrado, kad Kalėdas gali švęsti sau vienas, kada tiktai šauna į galvą. Jeigu niekas nežino, kurią dieną yra gimęs Jėzus, tai ko neatšventus jo gimtadienio šiandien? Tiksliau - jis švenčia ne bet kurią dieną, bet tik tokią, kuri jam labai panaši į kalėdinį vaikystės atviruką. Turi būti daug sniego, šviesti saulė, o eglės ir kiti medžiai laikyti ant šakų saujas puraus sniego. Kartais jis net paskambina savo draugams ir pasveikina juos su savo Kalėdomis.


Sykį apie savo šventes prasitarė vienai giminaitei – brandžiai katalikei ir tradicijų saugotojai. Gal tikėjosi susilaukti pagyrimo?


Išgirdus tokią naujieną, tradicijų saugotojos veidas perkrypo, o vietoj pagyrimo pasigirdo pagiežos kupinas balsas:


-         Tai tu – pats sau popiežius ir vienas nustatai visiems savo tvarką?


Žmogus pasijuto neteisėtai apkaltintas – nei jis popiežium skelbėsi, nei kitiems nustatinėjo tvarkos. Juk švenčia PATS VIENAS, niekam nekliūdamas… Kodėl prieš jį tokia agresija?


Manau, galima suprasti ir sektos vadovo, ir brandžiosios katalikės panieką tokiems naivuoliams, kurie linkę tikėti PATYS SAU ir džiaugtis Dievu PATYS VIENI. Tai, kas egzistuoja viduje ir neturi išoriškos socialinės išraiškos, “brandžioms” ekstravertiškoms asmenybėms paprasčiausiai neegzistuoja, atrodo nevertinga arba kelia grėsmę jų pasaulėjautai.


Tikriausiai pastebėjote ir kitą dalyką. Mano aprašyti naivuoliai yra nereligingi žmonės, jų tikėjimas nesankcionuotas ir neįstatytas į socialinius rėmus, o jų kritikų ištikimybė socialiniam statusui ir išoriškai tvarkai – neabejotina.


Nerizikuočiau spėti, kurių – intravertiško ar ekstravertiško tikėjimo žmonių šiandien yra daugiau. Atrodo, ekstravertai vis dar stengiasi išlaikyti dangaus raktų monopolį savo rankose (“kas nevaikšto į bažnyčią, tas – bedievis”), tačiau tuštėjančios stabmeldyklos ir maldininkų amžius rodo, kad jų laikrodyje smėlio vis mažiau. Antra vertus, visada buvo žmonių, kurie gyveno tikėjimu, o ne ritualais, meldėsi dėl savęs, o ne dėl akių, Dievą nešiojosi širdyse, o ne laikė pasidėję šventykloje. Net ir klerikališkose visuomenėse jie išdrįsdavo nelankyti bažnyčios, tačiau širdyje buvo giliai tikintys.


Šiandien jie vis drąsiau sako: “Evangelija – naujiena man ir apie mane!”


Daugiau


 


Pastaba. Serija dar rašoma. Jūsų komentarai ir nuomonė šia tema galėtų labai pasitarnauti.



Atgal į: Evangelija: intravertiškas ar ekstravertiškas mokymas?