Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-10-28

Džiunglių demokratijos pabaiga

Publikuota: Straipsniai

Mūsų šalies politikuotojus nustebino du vienos prigimties įvykiai: ką tik ELTOS užsakymu “Baltijos tyrimų” atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad į rinkimus liovęsi vaikščioti nepilietiški nūsų piliečiai geruoju vargiai ten beateis, nes nusivylė šventais demokratijos idealais, o gerbiami Seimo nariai pasiūlė rinkimų įstatymo pataisą, kuri juos atvarytų varu. Vieni šokosi gelbėti lygybės ir laisvės likučių, o kiti ėmė spygti, kad tai esą demokratijos krachas, arba, paprasčiau sakant, džiunglių tvarka. Bet jeigu pažiūrėsim į viską iš kito demokratinių džiunglių krašto, tai pas mus nėra nei kiek blogiau.

Džiunglių gyventojai niekaip nepataiko išsirinkti geros valdžios, nors demokratija čia, kaip ir mūsų tėvynėje, paskelbta jau dvidešimt metų. Anksčiau čia kiekvienas kovodavo už save ir skersdavo mažesniuosius be jokios tvarkos, bet po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma džiunglių respublika ir priimti pagrindiniai džiunglių įstatymai, visa tai įgavo tam tikrą teisinį pagrindą. Dabar medžioti čia galima tik civilizuotai, laikantis griežtai reglamentuotos juridinės procedūros: pirmiausia auką reikia pagauti, po to papjauti ir tik tada suėsti, bet jokiu būdu - ne atvirkščiai.

O didžiausiu džiunglių demokratijos laimėjimu laikoma tai, kad čia panaikinti socialiniai luomai ir kastos. Anksčiau medžioklės teisę turėdavo tik aristokratai plėšrūnai, o demokratijos sąlygomis visi džiunglių gyventojai gavo lygias teises. Dabar ne tik liūtai gali medžioti gazeles - tokia teisė suteikta ir gazelėms. Ir jeigu triušis pietums susimedžiotų šerną, tigrą ar patį liūtą, tai būtų visiškai teisėta. Neįtikėtina, bet dabar ir baltosios pelės turi teisę praryti smauglį - tokią galimybę joms suteikia visuotiniu referendumu patvirtintas pagrindinis džiunglių įstatymas arba konstitucija.

Už džiunglių konstituciją pasisakė visi žvėrys ir paukščiai - tiek plėšrūnai, tiek žolėdžiai. Visus sujaudino tai, kad tuo vienu teisiniu aktu panaikinamas dirbtinis klasinis susiskaldymas ir likviduojamos plėšrūno bei žolėdžio sąvokos - jos buvo paskelbtos už įstatymo ribų, ir bet kuris lygiateisis džiunglių gyventojas, kitą lygiateisį džiunglių gyventoją pavadinęs plėšrūnu arba žolėdžiu, turėjo būti nedelsiant sudraskomas.

“Džiunglių jėga vienybėje!” - skelbė ant medžių ir urvų iškabinti plakatai, bet džiunglių konstitucijos projekto svarstymas vyko gana įtemptai ir komplikuotai. Kaip ir mūsų šalyje, čia buvo atsiradę priešiškų ir užsienio specialiųjų tarnybų inspiruotų jėgų, kurios norėjo sutrukdyti neišvengiamiems demokratijos procesams. Daugiausia politinių ginčų sukėlė džiunglių gyventojų lygiateisiškumo principas, naikinantis paveldėjimo teisę į tam tikrą socialinę padėtį. Autoritariškai nusiteikusius ortodoksus labiausiai nugąsdino tai, kad bet kas gali medžioti bet ką ir tapti bet kuo.

- Anarchija! - šaukė jie. - Jeigu pelėms suteiksime teisę ne tik praryti smauglius, bet ir tapti smaugliais, o triušis panorėjęs padarys tigro karjerą, tai juk visi norės tapti smaugliais ir tigrais, bet niekas nenorės būti pelėmis ir triušiais. Ką tada valgysim?

Tokie ir panašūs provokaciniai klausimai džiunglių visuomenėje sukėlė tam tikrų abejonių ir sumaišties, bet situaciją stabilizavo į demokratijos procesą įsijungę liūtai, tigrai, panteros ir kiti įtakingiausi žvėrys. Džiunglių parke buvo sušauktas pirmasis eilinių žvėrelių mitingas, kurį vedęs šakalas nubrėžė džiunglijos kryptį į taiką, demokratiją, lygias žvėrių teises ir sąjungą su kitomis civilizuotomis džiunglėmis. Tuo metu kitame miško galė vyko plėšrūnų suvažiavimas, kuriame jie parėmė labai panašius principus ir atsisakė vadintis plėšrūnais. Demokratijos procesai tapo nebesustabdomi.

- Ar tai reikštų, kad nuo šiol lapės galės medžioti ne tik peles ir triušius, bet ir liūtus? - po paskutinio plėšrūnų suvažiavimo klausė žurnalistai.

- Taip, žinoma, - atsakė riebusis liūtas. - Pasakyčiau dar daugiau. Priėmus lygių galimybių įstatymą, kuris vienodai galiotų visiems, liūtus galėtų medžioti ir kiti žvėrys. Ir jeigu kurią dieną mane užpultų koks triušis ar surikatas, tai būtų normalus demokratinis procesas.

Šitie žodžiai visose džiunglėse sulaukė ovacijų ir pakėlė visų lygiateisių žvėrių patriotinį jausmą. O kai vieną naktį priešiškos jėgos mėgino paimti valdžią, beveik visi miško gyventojai susikibo už letenų ir pakiliai nusiteikę išėjo į džiunglių kelią. Buvo jaudinantis vaizdas, kai vienoje gretoje stovėjo lapė ir triušis, šakalas ir surikatas, o iltinius dantis išsiėmęs tigras apsikabino gazelę ir didelėmis letenomis glostinėjo jos minkštus, sultingus šonus. Jeigu tuo metu būtų pasirodę ginkluoti medžiotojai, jie visi būtų didvyriškai gulę po džipų ratais.

Po to politiniai procesai vyko labai panašiai, kaip ir mūsų šalyje. Tuo metu, kai mūsų sostinėje prasidėjo paprastų piliečių susirėmimai su priešiškai nusiteikusių jėgų pakalikais, džiunglių gyventojai susirinko ginti pirmojo savo parlamento. Gindami parlamento rūmuose užsidariusius liūtus, tigrus, leopardus, panteras, hienas ir, žinoma, šakalus, neįsivaizduojamą drąsą demonstravo ne tik šernai, bet ir antilopės, kirstukai bei triušiai. O kai priešiškai nusiteikęs medžiotojas nusitaikė į parlamento rūmus, vienas kiškis savo krūtine didvyriškai uždengė aukščiausiąją demokratijos instituciją ir po mirties buvo apdovanotas nedideliu žemės sklypu visai netoli parlamento.

Kaip ir buvo matyti iš anksto, viskas pasibaigė demokratinių jėgų pergale. Buvo paskelbta nepriklausoma ir demokratinė džiunglių respublika, kuri tuoj pat įstojo į kitų tokių pat nepriklausomų respublikų sąjungą ir pasirašė visas džiunglių sąjungos dogmas, įskaitant ir lygių prigimtinių teisių chartiją. Džiunglių gyventojai verkė ir džiaugsmo, atsiimdami naujuosius pasus. Dabar visi, tiek liūtai, tiek baltosios pelės, gavo tokius pat piliečių dokumentus. Labiausiai visus jaudino puiki perspektyva, kad nuo šiol visi gauna lygias teises ne tik medžioti bet ką, bet ir gimti, kuo panorėję.

- Mes jau seni, išauklėti kitokioje sistemoje ir nebetapsime kitokiais žvėrimis, - sakė vienos kiškių giminės pagyvenęs atstovas, ir jo žodžiai netrukus gavo sparnuotųjų frazių teises. - Užtat mūsų vaikai galės gimti tigrais, leopardais ar liūtais. Jie bus atsakingi už tai, kuo gimė.

Gimusysis atsako už pasirinkimą. Tie žodžiai buvo iškalti ant džiunglių parlamento sienos ir tapo asmeninės laisvės bei atsakomybės kertiniu akmeniu. Ir liūtai, ir triušiai tapo vienodai atsakingi už savo pasirinkimą. Kas apsisprendė gimti liūtu, turi garbingai eiti liūto pareigas, o kas gimė antilope arba pale, pats dėl to kaltas ir turi būti už tai medžiojamas. Lygių galimybių įstatymas yra vienodas visiems.

Jį priėmę laisvieji džiunglių piliečiai po referendumo verkė iš džiaugsmo ir visą` naktį atsistoję giedojo ką tik patvirtintą nacionalinę giesmę.

Prisimindami tuos palyginti nesenus šlovingos istorijos puslapius, šiandien mūsų šalies istorikai ir politologai susirūpinę klausia: kas atsitiko mūsų piliečiams, kad jie nusivylė demokratijos idealais ir nebesidžiaugia tokiais nuostabiais iškovojimais? Jie vis dažniau numoja ranka į prigimtines savo teises, vis labiau klimpsta į skurdą, nors turi visas įstatymais numatytas teises gyventi turtingai ir valgyti sočiai. Jie vis mažiau dalyvauja savo šalies politiniuose procesuose, o vietoj to, kad ėję į rinkimus, jie patraukia į mišką rinkti šungrybių, arba į konteinerius - butelių.

“Demokratijos pabaiga!” - supanikavo politikai ir jų politologai. Vieni ėmė siūlyti bausti visus, kurie atsisako naudotis šventomis savo laisvėmis, kiti, kurie ne tokie griežti, siūlo šiek tiek keisti kai kurias demokratines procedūras. Bet iš esmės vyksta ginčas dėl to, kas kaltas dėl demokratijos galo: ar patys piliečiai, ar piliečių rinkta valdžia? Jeigu piliečiai, tada viskas tvarkoj - patys atsakingi už tai, ką turit. O jeigu piliečių rinktoji valdžia?..

Neseniai paaiškėjo vienas baisus dalykas. Pasirodo, piliečių rinktoji valdžia yra visai ne piliečių. Aną sykį į rinkimų ritualą neatėjo nė pusės rinkėjų, o į kitus nežada ateiti nei tiek. Jeigu iš tos nepilnos pusės už išrinktuosius balsavo bent pusė, tai juk geriausiu atveju turime ketvirčio skirtus visų piliečių atstovus. Kokia čia velniava? Mažumos dauguma ar kaip? Ką daryti su pagrindiniu demokratijos principu, kuris skelbia, kad dauguma priverčia paklusti mažumą? Kas dabar atsakingas už valdžią, kuri velniai žino kieno?

Būtų kur kas mažiau baimių ir panikos, jeigu atkreiptume dėmesį į demokratinę džiunglių respubliką ir pamatytume, kad ten vyksta tokie pat nepatogūs procesai. Neseniai ten atlikta apklausa ir gauti stulbinantys rezultatai: kaip ir pas mus, ten daugiau kaip pusė džiunglijos gyventojų yra nusivylę ne tik demokratinėmis procedūromis, bet ir apskritai demokratija bei jos idealais. Pasirodo, kirstukui visai nesvarbu, ar jį sumedžios pietums lapė, ar koks šakalas, jiems nelabai rūpi, ar tai bus padaryta teisėtai, ar kaip nors savavališkai. Nors pasitaiko medžioklės įstatymų pažeidimų, vis mažiau nukentėjusių dėl to protestuoja ir kelia civilinius ieškinius džiunglių teisme. Neužfiksuota nė vieno atvejo, kad ieškinį būtų iškėlęs bent vienas triušis, kai pažeisdamas procedūrą jį sumedžiojo koks vilkas ir surijo pietums. Nors visi čia turi teisę gimti kuo tiktai nori, bet smulkiųjų žvėrelių vaikai kažkodėl nepasinaudoja įstatymų suteiktomis galimybės ir gimsta smulkiaisiais žvėreliais, o liūtų, tigrų ir leopardų galias kažkokiu būdu perima liūtų, tigrų ir leopardų vaikai.

Absoliuti dauguma džiunglijos piliečių seniai nesinaudoja ir sunkiai iškovotomis savo politinėmis teisėmis. Nors grumtis dėl valdžios lovio galima ne tiktai partijomis, kurios ten vadinamos gaujomis, bet ir pavieniui, niekas neprisimena, kad smulkieji žvėreliai būtų pasinaudoję savo teise ir ėję kovoti su liūtais ar hienomis, o apie visuotinius rinkimus ten visi pamiršo. Niekas nebešneka apie tai, kaip priartinti valdžią prie liaudies, nes liaudis vietoj to, kad kontroliavusi teisėtą valdžią, kuo toliau mauna nuo jos, ir niekas dabar nebežino, kur ta valdžia iš tiesų yra: ar ten, džiunglijos centre, ar čia, savivalės grupėse? Dabar niekas daugiau nesirūpina visuotine džiunglių gerove, kiekvienam dabar rūpi išnešti sveiką nuosavą kailį.

Nežiūrint į tai, ten niekas nekelia panikos ir nepradeda filosofinių ginčų dėl demokratijos ateities. Netgi liūtai ir tigrai, kuriems demokratija turėtų rūpėti labiausiai, mažiausiai dėl to suka galvą. Jie prisiryja mėsos ir guli išvertę pilvus, jiems visai nesvarbu, ar yra dar kokia nors demokratija, ar jos seniai nebėra. Jeigu yra demokratiški įstatymai, tai tikriausiai yra ir demokratija. O jeigu įstatymai veikia, ir liūtas gali pagauti zebrą, tai bene svarbu institucija, kuri liūtui leistų pagauti zebrą?

Tai kaip? Demokratija žlugo?

Aš manau, taip sakyti yra labai neteisinga. Pasibaigti ir žlugti gali vien tai, kas yra arba buvo anksčiau. O tai, ko nėra ir nebuvo, pasibaigti niekaip negali.

Demokratija mūsų šaly jokiu būdu nežlugo.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Džiunglių demokratijos pabaiga