Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-09-29

Išpainiotos priklausomybės

Publikuota: Straipsniai

Per daugelį metų, kovodamas su savo ir stebėdamas kitų priklausomybes, aptikau įdomų dalyką: jos beveik nieko bendro neturi su mūsų kūniškais poreikiais bei potraukiais. Natūralius savo poreikius bei potraukius mes paprasčiausiai supainiojame su visai kitais, mums svetimais ir netgi labai pavojingais dalykais.

Ne nikotino poreikis
Mesdamas rūkyti, apsirūpinau nikotino lipdukais. Už kelis litus vaistinėje jų prisipirkau visą saują.

Ir štai išaušo diena, kai suglamžęs išmečiau paskutinį cigarečių pakelį. Po geros valandos pajutau, kad džiūsta burna. Viskas taip, kaip ir parašyta knygoje - nikotino trūkumas daro savo. Prisiklijavau prie alkūnės lipduką, ir viskas praėjo. Vakare dėl viso pikto prisiklijavau dar vieną.

Kitą dieną pamačiau, kad jokio lipduko nereikia. Net pamiršau, kad turėčiau jį prisiklijuoti!

Tai praėjo noras rūkyti? Ne!

Dar ilgai užsimiršęs ieškodavau po kišenes cigarečių. Tačiau taip darydavau visai ne dėl nikotino poreikio. Nikotinas organizmui yra nereikalinga medžiaga, aš jį greitai pamiršau. Liko tik įprotis, kuris buvo susijęs visai su kitais dalykais.

Sąlyginiai refleksai. Sutikęs rūkykloj draugus, įsigeisdavau užsirūkyti. Draugai, atsikvėpimo minutė dar ilgai man siejosi su cigaretėmis. Toks noras užeidavo geriant kavą, nes gerdamas ją visada rūkydavau. Kava ir nikotinas visai nesusiję dalykai, bet aš juos per ilga laiką susiejau.

Štai tie netikri ryšiai, kurie mums sukelia įspūdį, kad rūkymas padeda atsipalaiduoti, nugalėti stresą ir daro kitokį “teigiamą” poveikį:

cigaretės = minutės pertraukėlė
cigaretės = pokalbis su draugais
cigaretės = pokalbis su vadovu
cigaretės = flirtas su panomis
cigaretės = tyro oro gurkšnis balkone.

Pastarasis ryšys yra bene pats absurdiškiausias. Bet ir aš kažkada eidavau parūkyti į “gryną orą”. Kam grynas oras, jei vis tiek traukiau dūmus?

Atsimenu, daug metų tikėjau, kad cigaretė man padeda “susikaupti”. Aš tik painiojau susikaupimą su cigarete, nes tokiu momentu užsirūkydavau. Iš tiesų rūkymas blaško dėmesį, tačiau tai supratau tik metęs rūkyti ir išpainiojęs klaidingus ryšius.

Būk vyras, išgerk
Dar daugiau netikrų ryšių sukurta alkoholiui. Alkoholis bene labiausiai yra paveikęs mūsų kultūrą - tuo užsiima ne tik reklama, jis labai įsitvirtinęs tradicijose ir mene, savo kultą jis turi religijoje.

Apie alkoholio žalą tiek prirašyta, kad tikriausiai atsibodo ir patiems rašytojams. Man atrodo, kur kas įdomiau panagrinėti netikrus alkoholio ryšius su labai gerais ir tikrai maloniais dalykais.

- Būk vyras, išgerk!

Štai jums pirmasis ryšys:

alkoholis = vyriškumas.

Tik gerokai vėliau, kai prie akloholio prijunkęs žmogus ima prarasti vyriškumą, tik tada jis gali patikėti gydytojų kalbomis, kad alkoholis kenkia potencijai. Bet pačioje pradžioje, kai draugai ir vyresnieji alkoholikai ragina gerti, štai tie ryšiai gali atrodyti labai tikroviškai:

alkoholis = šaunu
alkoholis = drąsa
alkoholis = jėga
alkoholis = džiaugsmas
alkoholis = šventė
alkoholis = atsipalaidavimas
alkoholis = bendravimas

Neišpainiojęs šių netikrų ryšių ir nesupratęs melo, tu niekaip neišsivaduosi iš priklausomybės. Gal tu ir mesi gerti, bet kentėsi negėręs. Ir dėl to bus kaltas visai ne “kūniškas” alkoholio potraukis. Alkoholis - nuodas, mūsų kūno jisai netraukia, o pagirių sindromas praeina per kelias dienas. Nežiūrint į tai, pažįstu nemažai alkoholikų, kurie seniai metė gerti, bet liko alkoholikai: jie ir toliau kamuojasi, kad prarado tokį “puikų” dalyką, kuris “teikė” džiaugsmą, atsipalaidavimą, “stiprino” vyriškumą.

Net keista: tas dienas, kai jie girti voliojosi gatvėje, jie mena su ilgesiu!

“Jei myli, tai nekenti”
Tai absoliuti nesąmonė, bet ji mus lydi nuo pat vaikystės ir ilgainiui ima atrodyti “savaime suprantamas” dalykas. Jei myli Lietuvą, tai nekenti kitų šalių, jei myli Jėzų, tai nekenti bedievių.

Baimė ir agresija yra iš esmės ta pati reakcija. Išgąsdintas žmogus (žvėris) arba puls, arba bėgs. Viskas priklausys nuo to, ar priešas pasitaikė stipresnis, ar silpnesnis.

O štai meilė - agresijai priešingas jausmas. Tai jausmas, kuris kviečia draugauti, o ne kovoti.

Tai kodėl, mylėdami Lietuvą, patriotai nekenčia priešų?

Na, pirmiausia jie painioja sąvokas. Tikriausiai jie myli savo tėviškę, jos laukus, miškus ir saulėlydžius, bet vietoj to kažkodėl garbina valstybės simbolius. Valstybė - ne tėviškė ir ne tėvynė, tai politinė organizacija, kuri valdo šalį. Štai Lietuva matė iš eilės keletą politinių santvarkų, praeito amžiaus viduryje jos keitėsi kas keletas metų, bet ar dėl to lietuvis valstietis nustojo mylėjęs savo laukus ir žmones?

Štai didžioji apgaulė:

tėvynė = valstybė.

Ideologija siekia, kad žmonės mylėtų valstybę. Iš tiesų tai neįmanoma. Kaip tu mylėsi valstybės struktūrą: Seimą, Vyriausybę, teismus, kalėjimus, mokesčių inspekcijas?

Bet ideologai žino: žmonės myli savo vaikus, savo draugus, savo kalbą, savo tėvynę. Tai kodėl nesupainiojus šitų dalykų?

Kada jūs girdėjot, kad grobio įsigeidę valstybių galingieji šitaip kviestų žmones į karą: eikite mirti už mūsų grobį, už būsimus mūsų pelnus, už mūsų bažnyčios slaptuosius turtus? Ne, jie visada sakys: eikite kautis su priešu (koks jis man priešas?) už savo tėvynę, už savo tėvus, už savo vaikus, už savo kalbą, už savo tikėjimą.

Kuo čia dėtas tikėjimas?

Atrodo, aptikome dar vieną melą:

“Tikėjimas - tai fanatizmas”
Tikėjimas yra neatsiejama dalis pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Tikėti - natūralu, niekuo netikėdami vargiai galėtume pereiti gatvę.

Vienus dalykus mes tikrai žinome, o kitus tik nujaučiame ir tikime, kad taip iš tiesų yra arba bus. Kai aš einu per sankryžą, tai negaliu žinoti, ar vairuotojas iš tiesų paklus raudonam šviesoforo signalui ir sustos. Bet tikiu, kad paklus, drąsiai einu.

Buitinėmis sąlygomis aš vargiai įrodyčiau, kad žemė yra apvali, bet tikiu vadovėliais. Kitose knygose rašo, kad viską sukūrė Dievas, bet… Yra knygų, kurių autoriai tvirtina, kad jokio Dievo nėra.

Turiu apsispręsti pats, kurį pasirinkti tikėjimą?

Kartais tikrai taip būna, bet nedažnai. Dažniausiai krikštija kūdikius, po to nuo mažens ugdo tam tikrus religinius įpročius. Bet palikime tai. Žiūrėkime tik į tikėjimą.

Štai mano kaimynė tiki, kad akmenys auga, nes pavasarį jų padaugėja. Ar pavojingas man jos tikėjimas?

Kitas kaimynas tiki, kad Visatą sukūrė Dievas. Bene jis daro inkvizicijos stakles ir ruošiasi laužyti kaulus tiems, kurie mano kitaip?

Žinoma, ne! Įdomiausia, kad tas žmogus visai nereligingas: jis nevaikšto į bažnyčią, nebubena poterių, nebučiuoja stabų ir nesilanksto kunigams.

Sakot, negali būti?

Vadinasi, tikit, kad

tikėjimas = religija?

Tai - toks pat netikras ryšys, kaip ir tarp mano šalies bei jos politinės santvarkos. Myliu savo gimtinę, bet baisiuosi valstybe, tikiu egzistuojant Dievą, bet nestoju į jokią grupuotę.

O tas mano kaimynas? Jis paprasčiausiai tiki prielaida, kad Visata turi savo Kūrėją, o evoliucija - tai kūrybos procesas. Kuo čia dėti stabai, kunigai, kažkokia religija?

Klausiausi ilgos paskaitos apie “tikėjimo žalą”. Lektorius kalbėjo apie inkviziciją, “šventuosius” karus, dėstė daug tikrų istorinių faktų, bet painiojo skirtingus dalykus. Jis kalbėjo apie religijos nusikaltimus, bet kaltino tikėjimą. Jam atrodė, kad

tikėjimas = religija.

Apsišvietęs žmogus turėtų žinoti, kad pasaulyje egzistuoja daugybė tikėjimų, kurie sukūrė daugybę dievų ir dievukų, bet vakariečiui sunku atsispirti nuo bažnyčios sukurto įvaizdžio. Jeigu Einšteinui atrodė visai įmanoma prielaida, kad Visata buvo sukurta, o ne atsirado stichiškai, tai kodėl jis turėjo klūpoti ant kelių, gerti ritualinį vyną, bučiuoti medinį stabuką, tikėti pasaka, kaip viena žuvis prarijo žmogų, ir tas tris dienas jos pilve išbuvo gyvas bei išsigelbėjo? Ką visa tai turi bendro su Dievo hipoteze?
Žinoma, ryšio nėra, bet jeigu apie Dievą girdėjau tiktai bažnyčioj, tiktai klūpodamas, tiktai klausydamas vargonų, tiktai gąsdinamas Dievo bausmėmis?

Štai kokie apauga netikri ryšiai mano tikėjimą:

tikėjimas = bažnyčia
tikėjimas = Biblija
tikėjimas = maldos
tikėjimas = vargonai
tikėjimas = baimė
tikėjimas = šventės
tikėjimas = religija.

Iš tiesų pats tikėjimas Dievo egzistavimu negali kelti jokios baimės, pats tikėjimas nesuorganizuoja ir švenčių - tai daro konkretūs žmonės, kurie nuo vaikystė mus gąsdina amžinomis “Dievo bausmėmis” ir vilioja saldainiais, girdami už paklusnumą. Biblinis nuo vaikystės peršamas Dievas - tai ne šiaip sau kūrėjas. Kaip rašoma pačioje Biblijoje, tai be galo žiaurus, pavydus, negailestingas Dievas, keršijantis ir nekaltiems palikuonims per devynias kartas. Gali būti sukurtas toks baisus biblinio Dievo įvaizdis, kad kitas neišsivaduos ir suaugęs. Vieni prieš šitą įsivaizduotą pabaisą iš baimės krenta ant žemės ir garbina. Kiti, ateistai, iš baimės ima kovoti su juo ir neigti bet kokią jo egzistavimo prielaidą.

Ir vieni, ir kiti apriboti tuo pačiu biblinio Dievo įvaizdžiu.

Jie patikėjo, kad

Dievas = Jahvė.

Dabar juos nesunku valdyti. Vienus, apimtus baimės, galima pasiųsti naikinti kitatikių, kitus galima pasiųsti naikinti bažnyčių ir Dievo paveikslų. Kunigų sukurstyti žmonės viduramžiais kūrė laužus ir degino eretikus, ateistų sukurstyti Rusijos valstiečiai dar praeitame amžiuje degino cerkves ir tampė popus už barzdų.

Kuo čia dėta hipotezė?

O gal patikėjot, kad Dievas - tai iš tiesų Dievas? Tas vaizdinys galvoje - tai jis visagalis?

Argi nematot kito, kur kas galingesnio motyvo?

Laimė - tai pinigai

Su draugais sėdėjom prie laužo ir kalbėjom apie bendrus pažįstamus. Vienas mūsų jaunystės draugas gyvena ten, kitas išsikėlė ten. O štai anas - milijonierius! Tikras milijonierius, valdo didžiulę prekybos sistemą. Ir dar tas!..

Atradome kelis pažįstamus, tapusius milijonieriais.

Kai savo draugų balse pajutau pavydo gyslelę, neiškentęs pareiškiau:

- Kokie laimingi žmonės! Laimingi visi, kurie turi po milijoną.

Mano draugai nustebo, o aš kalbėjau toliau:

- Įsivaizduojat, kaip jiems gerai? Kokie jie sveiki, kokie laimingi! Vaikai geri, jokių problemų šeimoj, darbe viskas - tarsi iš pypkės…

- Iš kur tu išraukei?

- O tu nebūtum laimingas, turėdamas milijoną?

Vienas draugas rimtai susimąstė:

- Na, būtų gerai…

Daugelis tikim ryšiu: laimė - tai pinigai.

Mes nuo vaikystės matėm: daiktai yra perkami.

Neturi pinigų - nenusipirksi nieko.

Turi pinigų - nusipirksi viską.

Stop!

Iš kur tu ištraukei, kad visaks parduodama?

Kaip tu nupirksi debesis, kaip tu nupirksi saulę, kaip tu nupirksi sveikatą, kaip tu nupirksi laimę, kaip tu, galų gale, nupirksi pinigus?

Pirkti galima tiktai prekes, kainą turi tik prekės. Kaip įkainuoti saulėlydį, kaip įkainuoti sveikatą, kiek turėtų kainuoti kūdikio juokas ar mylimosios šypsena?

Vergovės laikais žmonės turėjo kainą. Dabar parduodame darbą - kainą turi ir jis. Kainuoja ir geras įvaizdis. Žinios, gebėjimai - tai irgi įkainuojama. Vienas uždirba tiek, kitas uždirba tiek. Tai ir yra vertė?

Neturi pinigų - esi niekas.

Turi pinigų - esi viskas.

Man atrodo, tai pats baisiausias mūsų kultūros melas, pati klastingiausia priklausomybė. Mes bijome būti niekas, mes norime būti viskas. Yra sakoma, kad tai - progreso variklis. Nesiektume pinigų - nebūtų poreikio dirbti, kurti ir tobulėti.

Kokios nesąmonės! Kaip aš pavirsiu nieku, būdamas gyvas? Kur aš išnykau, kai praradau pinigus?

O tai, kas neparduodama, yra nereikalinga?

Tai ko tu, žmogeli, sakai, kad esi nieko nevertas? Tu neparduosi savo akių, inkstų, širdies - jie yra nulis? Kodėl tau atrodo, kad neturi nieko?

Pasaulyje daugybė daiktų, ir tik maža jų dalis paversta prekėmis. O tai, kas brangiausia, parduota nebus. Mes nepirkome savo gyvybės, neparduosime savo jausmų, prisiminimų ir juoko.

Nežiūrint į tai, daugelis tikim, kad

gyvenimas = prekyba

pinigai = gyvybė.

Neturtingam žmogui atrodo, kad skurdas - pati didžiausia nelaimė. Už jo gali sleptis kita, tikroji bėda, kurios jis neįstengia matyti. Tai gali būti bet kas - netgi noras turėti daugiau, negu reikia gyventi.

Galimas daiktas, tu patikėjai:

Noras - tai poreikis

Reklama taip skatina norus, taip painioja juos su poreikliais, kad sunku pasidaro atskirti. Mums tikrai reikia maisto, mums tikrai reikia vandens ir oro, mums tikrai reikia drabužių, knygų, dviračio, cigarečių ir automobilio. Stop! Atrodo, kažką supainiojom.

Formuoti mums netikrus poreikius - labai svarbus rinkodaros užsiėmimas. Padarykite savo namuose reviziją ir pamatysit, kiek ten daiktų, kuriais nesinaudojat. Kurių galų juos pirkot? Kodėl jų neišmetat?

Buvau nusitrenkęs į Paryžių. Savaitę iškentėjau autobuse, išleidau nemažai pinigų ir ką apturėjau? Pamačiau daugybę namų, pakilau į Eifelio bokštą? Bet Vilniaus televizijos bokštas aukštesnis! Kodėl ten niekada nepakilau?

Man reklama nesakė, kad reikia pakilti į Vilniaus bokštą!

Reklamos agentas siūlo naują kompiuterį.

- Bet geras maniškis! - sakau.

- O kiek jis gigabaitų? Tu žinai, koks šitas talpos?

Išgirdęs apsilaižiau. Gerai, kad neturiu pinigų - tas sukčius būtų įsiūlęs. Būčiau nupirkęs daiktą, kuris man nereikalingas.

Daiktas kainuoja pinigus, pinigus reikia uždirbti.

Štai aš ir įkinkytas!

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Išpainiotos priklausomybės