Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-09-14

Tikėjimas prieš tikėjimą

Publikuota: Straipsniai

Draugo sesuo pagaliau metė gerti, susidėjo su sekmininkais ir dabar laksto kaip ant sparnų. Niekas nežino, kiek truks ši euforija, bet ji tvirtina iš naujo atgimusi ir tą atgimimą sieja su sekmininkų bažnyčia. Dabar viskąs ją džiugina, ir ji laukia sekmadienio, kada galės vėl nubėgti į stebuklą padariusią savo bažnyčią.

Tikrai stebuklas, kad žmogus ištrūko iš pančių ir patyrė džiaugsmą, o ne praradimo jausmą. Juk daugybė alkoholikų, vargais negalais atstūmusių butelį, labai nuliūsta dėl to, kad atsisakė labai gero, tiesiog nuostabaus dalyko - alkoholio. Anksčiau ar vėliau pasikankinę sugrįžta. Kiti ryžtasi vėl, bet pakentėję vis grįžta prie įprastos dozės. Pabėga - sugrįžta, pabėga - sugrįžta. Kitas taip gali kankintis visą gyvenimą.

O ji kol kas tikrai nesugrįš. Juk džiaugiasi tuo, ką patyrė. Kam jai bėgti nuo gero dalyko?

Panašiai buvo ir man. Po ilgų pagirių maratono pagaliau nušvito diena. Pabundi - galva neplyšta nuo skausmo. Guli ir stebiesi - ar ilgai taip bus? Juk ir tada pasitaikydavo - skausmas praeina trumpam. Bet pasijudini - perveria smilkinius. Gal dar pakentėti ir nejudėti? Bet ne, nieko tikrai neatsitiks - mano galva lengva lengva, ji pati kyla nuo pagalvės! Visas kūnas toks nesunkus ir nesipriešina, pirštų galiukuose - jokio drebulio!

Iš kažkur užplūdo naujų jėgų. Tuoj pat, vos atsikėlęs, norėdavau veikti. Eiti, žiūrėti, kokia už lango diena, o dienos visada būdavo geros. Dabar žinau, kas tada su manimi atsitiko. Alkoholis - labai stiprus depresantas. Daugelį metų kartu su alumi siurbiau į save ir depresiją. Pagiringas nebegalėdavau net pasikelti nuo lovos. Ir štai netikėtai depresanto dozės nutrauktos, smegeninė išsivalė nuo paskutinių lašų, mano protelio nebeslegia šitoks presas! Įsivaizduojat? Daugelį metų vargingai ėjau tarsi supančiotas, ir staiga mano pančiai nukrito. Dabar ne ėjau - aš bėgau bėgte.

Geriau būtų sakyti - skridau. Skraidydavau dieną, skraidydavau ir sapnuose. Pakyli ir ir skrendi tarsi paukštis. Kur šauna į galvą, ten ir leki. Nusileidi ir vėl pakyli. Tarsi būtum be svorio. Nepaprastas jausmas.

To jausmo nesiejau su jokia bažnyčia, su jokia žmonių grupele ar didesne institucija. Su jokiais stabais ir fetišais - aš jų niekada nenorėjau turėti. Ši būsena atsirado savaime, be jokių sekmininkų, ji kilo kažkur viduje ir negalėjo ateiti iš šono, tarkim, iš kokio žmogaus, stabo ar pastato. Bet juk norisi gretinti! Kai būdavo šventė, aš būtinai išgerdavau, ir šventinę nuotaiką kildindavau iš alkoholio. Kai pavargdavau, nueidavau į aludę ir atsipalaiduodavau, o tada dar išgerdavau atsipalaidavimui. Iš ko dabar kildinti savo tikrus jausmus?

Savo naująją patirtį siejau su viena puikia idėja, kurią sužinojau iš savo Mokytojo. Ta idėja labai paprasta: tu gali gimti iš naujo ir pradėti nuo pradžių. Tu nesi pasmerktas, tavo giesmė nesugiedota. Svarbu tikėti šituo ir gyventi pagal naują tikėjimą. Ir nieko daugiau - jokių burtų, jokių vaistų. Tu paprasčiausiai gimsi. Tave išgelbės šitas tikėjimas.

Mane jis tikrai išgelbėjo.

- Ir nieko daugiau? Niekas nepastūmėjo?..

Žengiant pirmąjį žingsnį, kažkas turi pastumti. Juk stovi tarsi įklimpęs. Pusė tavęs nori eiti pirmyn į kitą gyvenimą, pusė traukia atgal į aludę. Baimė pragerti gyvenimą ir baimė prarasti alų. Švytuoklė sustojo kaip prikalta, kojos tarsi įklimpo į žemę.

Reikia kažko iš šalies. Vieni šaukiasi Dievo, kiti maldauja Likimo, treti mano, kad ta didžioji jėga - tai Visagalė Gamta. Nesvarbu, kaip pavadinsi. Svarbu, kad ta įsivaizduota jėga būtų didesnė už baimes.

Ir štai tu ryžtiesi: viskas, metu. Nuo dabar, nuo šitos minutės.

O tada pamatai: niekas šito nenori! Netgi tie, kurie barė tave už girtavimą, visai nenori, kad tu nebegertum. Jie nori, kad gertum, bet - truputėlį mažiau. Kažkaip saikingai, su kažkokiu saiku, bet gertum. Juk šventės, juk atvyko draugai, juk šitoks banketas - negi nepakelsi šampano taurės?.. Ir tavo tėvai, ir draugai, ir darbdaviai, ir kaimynai - jie visi geria. Staiga padėti taurelę - tai juk akibrokštas. Tai iššūkis mūsų tradicijoms, mūsų kultūrai, visam mūsų paveldui. Netgi bažnyčioj per švenčiausias Mišias yra geriamas vynas. Alkoholis - Dievo kraujas. Tu ką - per savo sesers vestuves neišgersi?!

Eiti vienam prieš visus reikia jėgos. O baisiausia netgi ne tai. Baisiausia - tu juk ir pats tiki, kad prarandi negerdamas. Juk nuo vaikystės matei - alkoholis geras dalykas. Kalėdos - alkoholis, Velykos - alkoholis, senelis mirė - alkoholis, atvyko tėvo draugai - alkoholis. Alkoholis - šventė, šventė - alkoholis. Kaip tu be jo bendrausi, kaip švęsi, kada atsipalaiduosi?

Štai kokios jėgos prieš tavo mėginimą eiti - visa aplinka ir pusė tavęs.

Reikėjo naujo tikėjimo, kuris nugalėtų seną. Teisingo tikėjimo, kuris atsvertų melą. Tada juk tikėjau - tikrai kažką prarandu. Bet atradimas atrodė didesnis už netektį.

Man patarė: vienas nerizikuok, susirask bendražygių. Krūvoj atskalūnų laikytis lengviau. Draugo sesuo nuėjo pas sekmininkus, aš buvau užsukęs pas anoniminius alkoholikus. Tie anonomai palaiko vieni kitus, padeda vienas kitam iškentėti negėrus. Draugo sesei tikriausiai padeda ir sekmininkų sekta. Dabar - ne aludė, dabar - kitokia kompanija.

- Tai mano sesė susirado naują priklausomybę? - stebisi draugas.

Sunku pasakyti. Gal susirado, gal ne. Jeigu susirado, tai visgi ne taip pavojinga, kaip lėtas ėjimas į beprotybę. Daugybė žmonių nebegali gyventi be anoniminių alkoholikų klubo. Jie susikuria naują gyvenseną, naują religiją, be kurios neištvertų. Nauja religija jiems padeda ištverti blaivybę.

- Kodėl tu atitrūkai nuo anoniminių?

Aš ir pats nežinau… Blaivybė man jokia kančia. Nebeliko prasmės ten eiti.

- Blaivybė - jokia kančia? - juokiasi draugas. Jam tai atrodo labai sąmojinga. Galbūt.

Bet iš tiesų - jokia kančia ir jokia netektis. Net nepastebėjau, kaip išnyko šitas tikėjimas. Jis išgaravo kaip pagirios. Ne, truputėlį vėliau. Dar pagalvodavau - būtų gerai su draugais… Bet anų draugų nebeliko. Tokie ir draugai. Iliuzija. Girtas džiaugsmas - iliuzija. Ir šventės girtas nepamatai. Tai tik svaigulys, kurį gali palaikyti džiaugsmu.

Kada supratau, kad nieko neprarandu išsiblaivęs? Net nežinau. Juokinga, kad šituo galėjau tikėti.

- O jei mano sesė supras?..

- Jei tavo sesė supras, ir jai nebereiks globėjų.

Ar reikia sveikam ramentų?

- Ji gali to nežinoti, ji gali manyti, kad nesveika!

O taip, žinoma! Jai taip ir sakys: žmogus yra silpnas, netobulas, absoliučiai bejėgis, iš prigimties blogas. Jam reikia globos ir ganytojų. Jam reikia stabų, jam reikia mišių, jam reikia vyno, jį reikia kažkaip pataisyti. Aludėj nebegeri - ateik, išgersim per apeigas. Simboliškai!

- Tai ką man daryti?

Nieko. Žmogui užtenka gyventi. Gerai pažiūrėk: visko yra tavo gyvenimui. Rankos yra, kojos yra, saulė šviečia nemokamai. Žmogus - gudriausia ir tobuliausia būtybė. Tu viską matai, girdi, tu jauti, kaip gyslomis teka gyvenimas. Ką tu dar nori taisyti?

Ech!.. Už tai ir išgerkim!

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Tikėjimas prieš tikėjimą