Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-06-10

Nutukėlio išpažintis

Publikuota: Pasidaryk pats, Straipsniai

- Koks tu sublogęs! - sako draugai ir kaimynai. - Bene kas atsitiko?

Norėtų!..

Dar visai neseniai jie už nugaros rodė špygas, kad nepanešu pilvo, o dabar, kai numečiau nereikalingus kilogramus, jie visi stengiasi įžiūrėti “blogumą”.

Tai pati keisčiausia kliūtis, su kuria susiduri, ką nors keisdamas savo gyvenime. Kažkada gėriau, ir jie vadino girtuokliu, paskui mečiau, ir daugelis nusisuko. O kai mečiau rūkyti, tą visiškai tuščią dalyką, jie visi šaukė, kad nieko iš to nebus, ir vis provokavo užtraukti dūmą. Net artimiausieji raukėsi. Jie išsigando, pamatę mane kitokį.

“Tas ar ne tas?” - įsimetė abejonė.

Gal aš - visai kitas žmogus?

Eina jie šėko pjauti!..

Žinau svarbesnių rūpesčių.

Dabar laikas išmokti valgyti. Tikra beprotybė: nugyveni pusę amžiaus, o tada mokaisi valgyti. O ką daryti, jeigu visą laiką žalojai save? Jeigu prie stalo viską darei, kad būtų blogiau?

Aš visą laiką tikėjau, kad dėl mano storumo kalta medžiagų apykaita. Šitas tikėjimas vedė mane prie stalo, kai dar nebuvau alkanas, su tokiu tikėjimu praverdavau šaldytuvo duris, nors būdavo jau po pietų, neprarasdavau savo tikėjimo, kirsdamas antrą rinkį dešros.

O taip, lėta medžiagų apykaita!

Ir didelis stresas, žinoma.

Jeigu ne stresas, gyvenčiau kitaip. Stresas - tai didis mano tikėjimas. Jis palaikė mane, kai gėriau, valkatavau, jis užpildė pragertas dienas ir tuštybei suteikdavo prasmę. Gėriau dėl streso, rūkiau dėl streso, dabar dėl streso lendu į šaldytuvą. Patys suprantat, būna visokių bėdų: pasaulinė krizė, darbdavys piktas, rytojus neaiškus, jaunimas sugedęs, o čia dar krenta akcijų kursas Londono biržoje. Kaip neišgersi, neužrūkysi, kaip tokia proga ant kumpio neužsitepsi sviesto?

Dabar ir maistas ne tas. Anksčiau maistas buvo kaip maistas, dabar privaro tų konservantų, saldiklių, prikiša visokių ten E, nuo kurių apetitas didėja ir pučia tave kaip pyragą. Jeigu ne maistas, viskas būtų kitaip.

Šis tikėjimas irgi ramina, jis suteikia tam tikrą dvasinį pagrindą.

Maistą reikėtų derinti. Ne visi produktai dera vieni su kitu, tarkim, negerai valgyti bulves ir mėsą - valgyčiau mėsą su bulvėmis, tada būtų kas kita. Tunki, jeigu maišai daržoves ir žuvį, jeigu dešreles maišai su grietine. Matot, kaip sudėtingą! Iš kur man viską žinoti?

Kai gėriau, žinojau - nereikia maišyti alaus ir degtinės. Jeigu dar primaišai vyno, brendžio, viskio, o pabaigai susivarai naminės arba pilstuko, tada kitą dieną galvelė plyšta pusiau. Kaltas ne keikis, o maišymas. Sykį išgėriau šimtą gramų degtinės, šimtą gramų brendžio, šimtą gramų konjako, šimtą gramų kažkokios trauktinės, iš tiesų visko labai nedaug, visko po šimtą gramų, dar pusę butelio likerio, dviese butelis likerio - argi tai daug? O paskui neiškentęs suvalgiau vieną meduolį ir nieko daugiau neprisimenu. Rytą vos pajudėjau, galva atrodė suskilusi, visą dieną keikiau save: kurių velnių reikėjo ryti tą prakeiktą meduolį?

Kam miltus maišyti su degtine?

Mėginau derinti užkandą. Draugai sakė: prie degtinės riebi užkanda negerai, riebi užkanda - tik prie alaus. Ko tik nedariau: mėginau ir su riebia, ir su liesa užkanda, gėriau degtinę ir visai be užkandos, bet vis, būna, kažko nenutaikau. Per vieną vakarą esu mėginęs ir taip, ir anaip, bet vis kažko padaugindavau - tai lašinių, tai mėsos, tai padažo…

Aišku, kad užkandos!

Tai negi degtinės arba alaus?

Kada jų buvo per daug?

Kada buvo per daug tikėjimo?

Tikėjimas laikė mane ir saugojo mano orumą. Kiti jau laikė mane latru, o aš tikėjau, kad ne.

Kaip tai juokinga!

Kai prisimenu tai, kartais klausiu savęs: Petrai, ar tu iš tiesų buvai šitoks kvailys?

Tikėjai ta beprotybe?

Jei ne - kam tu save žaloji? Jeigu ne beprotis - kam valgai, kai esi sotus? Kam tu geri, jei bijai pagirių?

Tiki, kad girtas - drąsus, o nutukęs - galingas?

Pradėjau taisytis tada, kai ištrūkau iš savo tikėjimo. Kokia banali tiesa: jei pagiringas, tai tik todėl, kad prisigėrioau. Ne užkandos per daug!..

Jeigu nutukau, maisto buvo per daug. Suvalgau daugiau, nei organizmas sudegina - kaupiasi atsargos. Ar tu valgysi mėsą su bulvėmis, ar bulves derinsi su mėsa - koks skirtumas? Jeigu per daug, tai per daug. Ne stresas, ne medžiagų apykaita išpučia pilvą. Visiškai ne.

Užteks šitų kvailysčių.

Šiandien aš vėl normalus žmogus. Po trijų mėnesių dvidešimties kilogramų tarsi nebūta. Koks aš buvau kvailys, kad nešiojau šitokį svorį! Juk tai du kibirai vandens! Du kibirus vandens be jokios prasmės nešiojau kasdien nuo ryto iki vakaro. Kaip nepavargsi nuo tokio darbo?

Dabar lekiu kaip ant sparnų.

Kiti klausia, kaip tai pavyko. Geležinė valia?

Visai ne - valios kaip tik neturiu.

Jei reikėtų badauti - neištverčiau savaitės. Įtraukti pilvą man pati didžiausia kančia. Tuščiu pilvu aš nieko daugiau negaliu galvoti - tik apie maistą. Jei esu alkanas, nieko daugiau nematau, tik kepsnius, nieko daugiau neužuodžiu, tik rūkytos dešros kvapą… Žiūriu į paršelį - matau rūkytus kumpius, bėga višta - regiu lėkštę paukštienos. Kaip aš badausiu?

Nebadavau.

Maistas nelygu maistui. Kaloringo maisto organizmui reikia labai mažai, užtat nekaloringo gali kabinti dviem šaukštais. Mažas lašinių gabaliukas - tai visa lėkštė salotų, šaukštas grietinės - tai jau dvi bulvės. Liesos mėsos gali valgyti dvigubai daugiau, negu lašinių. Internete pilna lentelių, kur surašytos maisto kalorijos. Viskas labai paprasta. Dietos riba - 1200 kalorijų dienai. Valgyk kiek nori, bet šitos ribos neperženk. Tada svoris kris akyse.

Taip ir gudravau. Pilvas nieko neįtarė. Pripilu į jį sriubos, kimšte prikemšu salotų, dėl kvapo duodu gabaliuką mėsos, o jis laimingas ūžia, mala tą šieną ir nė mur mur!

Pasirodo, mano galva daug protingesnė už pilvą.

Žiūriu į veidrodį: o kas toliau? Svoris nukrito, dieta baigta. Dabar vėl tuksiu? Nutuksiu - numesiu, numesiu - nutuksiu, ir taip - be pabaigos?

Aš taip jau dariau keletą kartų.

Laikas mokytis valgyti.

Pradėjau stebėti, kiek valgo kiti. Tie, kurie nenutukę.

O siaube!.. Jiems užtenka dviejų cepelinų. Žiūrėkit, kokie jų pusryčiai: du kiaušiniai, gabaliukas duonos, sauja salotų… Ir sviesto ant duonos jie tepa vaisai nedaug - sviesto, pasirodo, turi būti mažiau, nei duonos.

Anksčiau būčiau klausęs: kas jums yra, gal sergat, kodėl be apetito?

Kas tai per medžiagų apykaita?

Dabar klausiu savęs: kas man yra?

Kurių velnių žaloju save?

Kodėl neišmokus valgyti?

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Nutukėlio išpažintis