Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-05-02

Įsivaizduotas pamatas

Publikuota: Miniatiuros

- Matau, mūsų tauta sutrikusi.  Ji sutriko todėl, kad nejaučia moralinio pamato.

Kalbėdama apie tai, ji atrodė labai susirūpinusi. Juk mato, kas vyksta aplink: senukai dreba dėl ateities, kurios ir taip nebėra, jauni ateities bėga ieškoti svetur, bet vis žiūri atgal, į tėvynę, kuri jų visiškai nelaukia. Šventės tapo tokiomis tuščiomis dienomis  - daug blogiau už paprastas darbo dienas. Baisu žiūrėti į tuščias žmonių  akis per Naujuosius metus ar Velykas.

- Kentėdami okupaciją, mes turėjom slaptų vilčių, ir tai mums padėjo. Daug vilčių dėjome į savo valstybę. Savo, štai mes turime SAVO valstybę! Ir staiga lūkesčiai žlugo. Tai buvo tuščios fantazijos, migla, kuri tuoj pat išsisklaido, kai tik prieini arčiau. Dabar ir aš abejoju, kad šita valstybė tarnauja tautai. O baisiausia yra ne tai.

Kas yra baisiausia nemažą gyvenimo galą nuėjusiai mokytojai, ir dar poetei?

- Okupacija tautos moralei, žinoma, pakenkė, bet pati moralė išliko - mes juk turėjom  moralinį pagrindą. Tai buvo tarsi matavimo prietaisas, kuriuo matavome savo kalbas, mintis ir poelgius. Jis buvo čia pat, mūsų kaime, mūsų miestelyje, mūsų parapijoje. Ne visi sekmadieniais galėjo ten nueiti, bet visi žinojo - yra tokia jėga, kuri įkūnija draudžiamą gėrį.

O kur tas gėris išnyko?

- Aš nežinau, - svarstė toliau mokytoja. - Žmonės griebia vienas nuo kito, lyg būtų peralkę, todėl visiems neužtenka. Paskui kuo toliau bėga vienas nuo kito, tarytum netilptų žemėje… Jų elgesys liguistas, nepamatuotas: tušti dalykai reklamos labai išaukštinti, tikrai vertingi paliekami griūti… Kur tas matavimo prietaisas? Bažnyčios įvaizdis pažeistas, autoritetas vis krenta, ji tampa  patyčių objektu. Tarsi tai būtų mėgėjų klubas, o ne kažkas visuotinio. Akyse byra moralinis pagrindas…

Ką ji turi galvoj? Naujas kunigų pedofilų aukas, nekaltų vaikelių kančias, kai pažeidžiamas ne tik kūnas - kai įplėšiama pati širdis? Vyskupus ir kardinolus, kurie dangstė šimtus nusikaltimų, šventosios piramidės vadovą, kuris nesiryžo vyti velniop pedofiliją slėpusių aukštųjų ganytojų?..

Ne, jai rūpi visai kiti dalykai.

- Ateizmas taip pažeidė mūsų bažnyčios kūną, kad šis niekaip negali pagyti ir atsigauti, - netikėtai pareiškė mokytoja, kaip supratau, dar vis tikinti pedofilų ganytojų nekaltybe. - Ateizmas, bedievystė persmelkė  sielas, aš bijau, kad cinizmas ir ateizmas per ieškančiuosius naudos pasiekė ir kunigų seminarijas. Kuo man tikėti? Už ko mūsų tautai laikytis, kai griūva ateizmo sugriautas moralinis pagrindas?..

Po aiškaus ir vaizdingo jos realybės vaizdo šis posūkis buvo toks netikėtas, kad vos nesusijuokiau. O taip, kaltas ne aš, kad suvalgiau uogienę! Tai mano rankelės! Tai ateistai kalti, kad pasikėlęs sutaną kunigas klykino kūdikį…

Niekada nemaniau, kad ši nelaimė pasiekė tokias gelmes. Kai mano tėvas susirgo vėžių, mes jį norėjom vežti į klinikas, bet jis netikėtai pareiškė: “Man nieko nėra”. Mėginau įkalbėti, bet negalėjau - liga buvo tokia baisi, kad jis užsikišo ausis ir užsimerkė. Amžiną atilsį.

- Kaip mes atsistosim? - dabar ji kalbėjo viena pati sau ir grimzdo į savo rūpestį. - Kiek pasaulis mindys mūsų tikėjimą?

Staiga supratau - tą kalbą kažkur girdėjau. Gal pamokslaujančių  teologų tinklalapyje, gal kokio įsižeidusio vyskupo aplinkraštyje, gal tame laiške “pasauliui ir miestui”, tame pat laiške, kuris buvo taip vangiai rašomas ir neskoningai perkrautas emociniais dariniais, tokiais, kaip “aš susisielojęs”…

O taip, čia kalba ne ji - ne ši senyva mokytoja, ne poetė, ne viena iš milijono idealisčių.

Pati liga kalba jos lūpomis.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Įsivaizduotas pamatas