Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-03-27

Penktasis

Publikuota: Liudijimai

Po tiek metų Šilalė buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Nedrąsiai ėjau
šaligatviu ir negalėjau suprasti - negi šis žalias pražydęs mietelis
yra ta pati purvina, murzina, Dievo pamirštoji Šilalė?
Gatvėje
sucypė stabdžiai, išsigandęs atsisukau, tačiau tai buvo visai kita
mašina, o ne mėlynas furgoniukas. Dabar bijau, o anksčiau taip
norėdavau sutikti tą mašinikę! Mes susėsdavom keli į galą ir kur nors
nuvažiuodavom, dažniausiai - į storulio garažą. Kartais - į tiekėjo
namelį, kartais - pas kiaulių daktarą, o tikrasis daktaras niekada
nepakviesdavo - jis, kaip ir aš, neturėjo tokios vietos išgerti.

dabar pasakysiu sutikęs? Ačiū, vyrai, šiandien nenoriu? “Kaip tai
nenori? Mes visi nenorim!” O gal pameluoti, kad šiandien už vairo?
Meluoti? Kodėl?.. Visiems seniai pasakiau, kad limitai baigti, mano
statinė tuščia, o kaip pasakyti šitiems? “Petrai, mes galim suveikti
naują limitą!..”
O siaube, geriau eiti mažesnėm gatvelėm. Dabar
suprantu, kodėl niekada nenorėjau važiuoti pas sūnų - aš bijojau
sutikti geruosius savo draugus. Petrai, kas atsitiko? Gal išgeriam?
Neturi pinigų? Kokie pinigai, draugų vis tiek nepapirksi!..
Pagaliau laimingai pasiekiau daugiabutį Girėno gatvėj.
- Čia tu? - aiktelėjo sūnus, tarsi išvydęs vaiduoklį. Ko gero, jis netikėjo, kad dar pamatys mane savo bute.
Išgėręs kavos, atsargiai pradėjau sukti prie reikalo:
- Tu negirdėjai, kaip gyvena mano draugas tiekėjas?
- Niekaip negyvena, - atsakė sūnus. - Mirė pernai pavasarį. Atrodo, infarktas. O storuliui buvo insultas.
- Ir storulio nebėr?
-
Jau seniai! Jis mirė pirmiau, bene užpernai. Po to kiaulių daktaras
įkrito į tvenkinį. Sako, jam užeidavo epilepsija, ir jis dažnai
krisdavo.
- Tai subinių daktaras liko vienas?
- Jį kažkur išvežė,
į kažkokį durnyną. Kai išprotėjo, tuoj pat išvežė, bet dabar visi
šneka, kad ir jo nebėra. Kiti prisimena, kad neblogai gydė.
- Oho! - sušukau, nes ta žinia mane persmelkė visą. - Tiek nedaug laiko, o penkių žmonių nebėra!
- Penki? - nustebo sūnus. - Storulis, tiekėjas ir du daktarai - iš kur penki?
- Buvo dar vienas. Jis prasipjovė venas ir mirė. Bet tu nežinai.
Po pietų išvažiavom pažiūrėti miestelio.
- Miestelis bent kiek pasikeitęs? - klausė sūnus.
- Dar klausi! - nusijuokiau. - Tu čia kasdien žiūri, todėl nematai.
Pro
langą lėtai slinko žalios liepos ir gėlėmis apsodinti šaligatviai. Buvo
nepaprastai keista. Žinojau, kad šitų žmonių nėra, bet atrodė, kad jie
kažkur čia vaikšto arba atvažiuoja mėlynu furgoniuku. Sveikas, Petrai,
kaip seniai nesimatėm!..
- Vis tiek keista, - pasakiau užsigalvojęs. - Šituos palaidojo, o tą prikėlė, ir jis gyvena iš naujo… Kas žino, kodėl?
- Ką tokį prikėlė? - susidomėjo sūnus.
- Et, nieko, - susizgribau pasakęs per daug. - Prisiminiau tokią istoriją…
Važiavom pro kapines, bet nenorėjau sustoti.


Atgal į: Penktasis