Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-10-19

Visai kita Evangelija

Publikuota: Straipsniai

Šių dienų kunigai, Rašto aiškintojai ir fariziejai labiausiai sudirgsta, kai jiems pacituoju tas eilutes:
- Ir kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai. Mat jie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad žmonėms pasirodytų. Iš tiesų jums sakau: jie jau yra atsiėmę savo atlyginimą.  Bet kai tu meldies, įeik į savo kambarį ir, užsirakinęs duris, melsk savo tėvą, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, tau atlygins.
Sykį viena uoli katalikė už šias eilutes apšaukė mane ateistu, tokiu būdu ateistu išvadindama patį Dievą. Kai parodžiau Mato šeštąjį skyrių, iš kur šie Jėzaus žodžiai paimti, ji susimėtė, bet nepatikėjo.
- Tai kažkokia ne tokia Evangelija! - pareiškė griežtai.
Tai iš tiesų ne tokia Evangelija - visai ne ta, pagal kurią gyvena šių dienų kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai bei jų mulkinami žmonės. Jie turi savo kitonišką evangeliją, kuri labai skiriasi nuo Jėzaus mokymo.
Kaip jas atskirti?
Tai labai paprasta. Kaip sakė Mažvydas, “imkit mane ir skaitykit ir skaitydami tatai permanykit”.
Štai matome, kaip religinga minia traukia melstis į šventyklas bei jų aikštes, imam į rankas Evangeliją ir skaitom dar sykį: “Ir kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai. Mat jie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose…” Mt 6:5
Kodėl Jėzus draudė melstis viešai ir kaip meldėsi pats, pasvarstysime kitą sykį. Dabar užteks žiūrėti,  skaityti ir lyginti.
Štai moterėlė suka ir suka rankose rožinį, murma ir murma panosėje tuos pačius žodžius. Skaitome: “Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie”. Mt 6:7,8
Antai kita persižegnojusi suklumpa po šventu paveikslu. Iš toliau sunku suprasti, kam ji meldžiasi - tapytam paveikslui, drožtai ar iš gipso lipdytai statulai, kurių čia devynios galybės. Tačiau koks skirtumas? Gyvasis Dievas draudžia tą ir aną:
“Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!”
Iš 20:4,5
Psalmyne apie tokius žmones ir jų stabus sakoma:
“Jų stabai iš sidabro ir aukso, jie - žmogaus rankų darbas.
Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato;
turi ausis, tačiau negirdi; turi nosį, bet nesuuodžia;
turi rankas, bet nepaliečia; turi kojas, bet nevaikšto.
Į juos panašūs bus tie, kas juos daro ir jais pasitiki.”
Ps 115:4-8
Jeigu kurią dieną pamėgintume suskaičiuoti visus oficialiuosius stabus, mums sunkiai pavyktų. Garbinamų mirusiųjų panteonas toks didelis ir taip sparčiai plečiasi, kad visi jų stabai netilptų į pačią didžiausią bažnyčią. Galimas daiktas, gyvendami tie žmonės nusipelnė kitų pagarbos, iš daugelio galėtume pasimokyti, bet juos garbinti ir jiems melstis?..
Ir tikrai: o kas čia blogo, jeigu pagarbinsiu Mariją ir pasimelsiu šventam Antanui?
“Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: 'Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!” - atsakė Jėzus, kai jį gundė šėtonas. Mt 4:10
Pagaliau suskamba varpelis, ir pasirodo ilgais barokiniais drabužiais apsivilkęs kunigas. Parpijos žmonės jį pagarbiai vadina dvasiniu tėveliu. Jis - tik šiaip tėvelis, o štai ten, Romoje, yra tikrasis Tėvas, ir dar - Šventasis. Minios piligrimų susirenka į aikštę prie Šventojo Tėvo sosto, kenčia karštį ir spūstį, bet klykia iš džiaugsmo, kai pagaliau tenka laimė išgirsti Šventojo Tėvo balsą.
Apie šitą tėvystę Jėzus yra dūręs tarsi pirštu į akį:
“Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus.
Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,
mėgsta sveikinimus aikštėse ir, kad žmonės juos vadintų 'Rabi, Rabi'.
Bet jūs nesivadinkite 'Rabi', nes vienas yra jūsų Mokytojas - Kristus, o jūs visi esate broliai.
Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje”.
Mt 23:5-9
Ką daro tariamieji tėvai ir tėveliai? Daug ką: krikštija kūdikius, šventina stabus, tarpininkauja tarp tikinčiųjų ir jų Gelbėtojo, kuris atėjo į žemę susitikti su žmonėmis betarpiškai, kažkokiais burtažodžiais paverčia duoną kūnu o vyną - krauju… Šiandien dvasiškasis tėvelis saikdina jaunavedžius mylėti vienas kitą iki mirties, vakar laimino jaunų karių priesaiką. Dabar nesigilinkim, gerai ar blogai kariauti, vardan tėvynės naikinti priešus, o ne melstis už juos ir jiems gero linkėti. Sutelkim dėmesį į patį priesaikos faktą.
Ar Jėzaus sekėjai turi teisę prisiekti?
“O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis - Dievo sostas,
nei žeme, nes ji - Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji - didžiojo Karaliaus miestas.
Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.
Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”,
- moko Jėzus. Mt 5:34-37
Kitose šalyse yra tradicija prisiekti, padėjus ranką ant Biblijos. Įsivaizduojate? Žmogus prisiekia, laikydamas ranką ant knygos, kurioje parašyta: “Iš viso neprisiekinėkite…”
Kaip jie tuos dalykus suderina?
Manyčiau - niekaip. Žmonės meldžiasi, pasiėmę vieną Evangeliją, o gyvena, vadovaudamiesi visai kita. Todėl dvi knygos viena kitai netrukdo.
“Taip, Dievas uždraudė priesaikas, - pamokslauja internete vienos parapijos kunigas. - Bet jei yra svarbus reikalas…”
Pasaulis turi daugybę svarbių reikalų, dėl kurių Dievo Žodį deda į šoną ir imasi susikurtų tradicijų.
O tradicija - tai juk geras dalykas, ar ne? Kam griauti tai, ką darė mūsų tėvai ir protėviai? Kaip radom, taip ir paliksim, ką gavom, tą perduosim? Ne veltui katalikai savo Tradiciją rašo didžiąja raide, taip ją sulygindami su Dievo Žodžiu…
Bet imame Evangeliją ir skaitome:
“Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu. Palikdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų - puodelių ir taurių plovimo, ir daug kitų panašių dalykų darote”. Mk 7:7,8
Kur tie visi “panašūs dalykai” vyksta? Aukštuose ir prabangiuose namuose, kuriuose daugybė sidabro ir aukso. Tiesa, kiti namai ne tokie aukšti ir ne tokie prabangūs, bet visi jie pagarbiai vadinami Dievo namais. Daugelis religingų žmonių iš tiesų mano, kad Dievas mėgsta gyventi žmonių jam specialiai pastatytose šventovėse.
Skaitome:
 ”Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas:
'Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite? - klausia Viešpats, - ar kokia mano poilsio vieta?
Argi ne mano ranka visa tai padarė?'
Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.”
Apd 7:48-51
Griežtokai pasakyta, ar ne?
Atrodo, šį sykį užteks.
Jau kyla klausimas: ką turi daryti Jėzaus sekėjas, kai šitiek draudimų ir perspėjimų? Kur, kaip ir kam melstis, kai to ir ano negalima?
Jėzaus sekėjas visada gali atsiversti Mato šeštąjį skyrių ir mokytis iš paties Mokytojo:
“Bet kai tu meldies, įeik į savo kambarį ir, užsirakinęs duris, melsk savo tėvą, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, kuris, kuris mato slaptoje, tau atlygins.
Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.
Nedarykite taip, kaip jie. Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo.
Todėl melskitės taip: 'Tėve mūsų, kuris esi danguje…”


Religija prieš Jėzų


Atgal į: Visai kita Evangelija